Kaip galėtų kas nors taip persekioti Jėzų!

„Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 26, 14).

Ar esi pasiryžęs dėl Dievo gyventi savaip? Niekuomet neišsivaduosime iš šių pinklių, kol nepatirsime „Šventosios Dvasios ir ugnies “ krikšto (Mt 3,11). Užsispyrimas ir savivalė visada skaudins Jėzų Kristų. Galbūt jie nekenkia niekam kitam, tačiau žeidžia Jo Dvasią. Kai esame užsispyrę savavaliai, besivadovaujantys savo siekiais, žeidžiame Jėzų. Kaskart, kai įsikimbame savo teisių ir tvirtiname, kad būtent to ketiname laikytis, vejame Jį šalin. Gindami savo savigarbą, nuolat trikdome ir liūdiname Jo Dvasią. Ir kai galiausiai suvokiame, kad visą laiką persekiojome ir vijome Jėzų, mes patiriame sukrečiantį apreiškimą.

Ar glūdi manyje Dievo Žodis, giliai įsiskverbiantis ir aštrus, kai perduodu Jį tau, ir savo gyvenimu paneigiu tai, ką viešai skelbiu? Gali būti, kad mokau apie šventėjimą, o iš tiesų rodau Šėtono dvasią – tą pačią dvasią, kuri persekiojo Jėzų Kristų. Jėzaus Dvasia supranta tik vieną dalyką – tobulą vienovę su Tėvu. O Jis mums liepia: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Visa, ką darau, turi remtis tobula vienove su Juo, o ne pasiryžimu būti dievobaimingam savaip. Tai reikš, kad kiti galbūt manimi pasinaudos, mane apeis ar visiškai nepaisys, tačiau jei priimsiu tai dėl Jo, neleisiu, kad Jėzus Kristus būtų persekiojamas.

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

Nuotrauka Motiejaus Živatkausko

Bendrinti: