.jpg)
„... kūdikis bus šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi“(Lk 1, 35)
Jei Dievo Sūnus yra gimęs mano žmogiškame kūne, ar suteikiu galimybę Jo šventam nekaltumui, paprastumui ir vienovei su Tėvu pasireikšti manyje? Kas Dievo Sūnaus gimimo žemėje istorijoje galiojo Mergelei Marijai, tas galioja kiekvienam šventajam. Dievo Sūnus gimsta manyje per Dievo valią, todėl būdamas Jo vaikas aš privalau naudotis vaiko teise – teise visuomet būti akis į akį su savo Tėvu per maldą. Ar nepastebiu, kad nuolat su nuostaba savo sveikos nuovokos gyvensenai tariu: „Kodėl norėjai, kad pasukčiau šia ar eičiau ten?“ „Argi nežinojai, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Kad ir kokios būtų mūsų aplinkybės, tas šventas, nekaltas ir amžinas Vaikas privalo bendrauti su savo Tėvu.
Ar esu pakankamai paprastas, kad šitaip susitapatinčiau su savo Viešpačiu? Ar Jis gali nuostabiai pasireikšti manyje? Ar Dievo valia pasireiškia per tai, ką Jo Sūnus išryškino manyje? (žr. Gal 4, 19), o gal esu atsargiai nustūmęs Jį į šoną? O, koks garsus šiandieninis šauksmas! Kodėl atrodo, kad visi šaukia taip garsiai? Žmonės šiandien šaukia, kad Dievo Sūnus būtų nubaustas mirtimi. Dievo Sūnui čia dabar nėra vietos – nėra vietos tyliai, šventai bendrystei ir vienovei su Tėvu.
Ar manyje, šlovindamas Tėvą, meldžiasi Dievo Sūnus, ar aš diktuoju Jam savo reikalavimus? Ar būdamas manyje Jis tarnauja taip pat, kaip ir tada, kai būdamas žmogumi, tarnavo čia žemėje? Ar Dievo Sūnus manyje išgyvena kančią, kentėdamas dėl to, kad Jo tikslai būtų įgyvendinti? Kuo daugiau žmogus žino apie Dievo brandžiausių šventųjų vidinį gyvenimą, tuo labiau jis supranta, koks iš tiesų yra Dievo tikslas: mano kūne papildyti „ko dar trūksta Kristaus vargams...“ (Kol 1,24). O kai galvojame apie tai, ką reikia „papildyti“, visuomet atsiranda, ką nuveikti.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
