„Aš atėjau nešti ne ramybės, bet kalavijo“ (Mt 10,34).
Neimk su užuojauta žvelgti į žmogų, kurio padėtis tave verčia manyti, kad Dievas su juo elgiasi šiurkščiai. Dievas gali būti malonesnis, nei mes pajėgūs įsivaizduoti, o retkarčiais Jis mums suteikia galimybę su kuo nors pasielgti kietai, kad Jis pasirodytų esąs Malonusis. Jei žmogus negali gręžtis į Dievą, taip yra todėl, kad jis turi kokį slaptą dalyką, kurio neketina atsisakyti – jis gali pripažinti savo nuodėmę, tačiau tikimybė, jog jis atsisakytų to dalyko ne didesnė nei ta, kad jis pakiltų į orą. Su tokiais žmonėmis neįmanoma elgtis su užuojauta. Privalome pasiekti giliausią jų gyvenimo problemos šaknį, o tai sukels priešiškumą ir apmaudą žiniai. Žmonės nori Dievo palaiminimo, bet negali pakęsti, kai kažkas įsiskverbia tiesiai į pačią reikalo esmę.
Jei kruopščiai laikaisi Dievo kelio, tavo, Jo tarno, žinia bus negailestinga ir įsakmi, kertanti iki pat šaknų. Kitaip išgydymo nebus. Privalome žinią skelbti su tokia jėga, kad žmogus negalėtų jos išvengti ir privalėtų vadovautis jos tiesa. Bendrauk su žmonėmis ten, kur jie yra, kol jie ims suvokti savo tikrąjį poreikį. Tuomet jų gyvenimui nurodyk Jėzaus aukštai iškeltą kartelę. Galbūt jie į tai atsakys: „Tokie niekuomet negalime būti“. Tuomet tiesiai šviesiai sakyk: „Jėzus Kristus sako, kad privalote“. „Bet kaip mes galime būti tokie?“. „Negalite, jeigu neturite naujos Dvasios“ (žr. Lk 11,13).
Kad tavo žinia būtų bent kiek naudinga, prieš tai būtina sukurti poreikio pojūtį. Tūkstančiai žmonių šiame pasaulyje skelbiasi esą laimingi be Dievo. Bet jeigu galėtume būti tikrai laimingi ar moralūs be Jėzaus, kam tada Jis atėjo? Jis atėjo, nes šitokia laimė ir ramybė tėra paviršutinės. Jėzus Kristus atėjo „nešti ... kalavijo“ bet kokiai ramybei, kuri nėra grindžiama asmeniniu santykiu su Juo.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
