Ne tobulumas, o atleidimas

Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu.

2 Korintiečiams 5, 21

 

Jėzų prie kryžiaus prikalė ne romėnai. Ant kryžiaus Jį laikė ne vinys. Ant kryžiaus Jį laikė įsitikinimas, kad Jis privalo tapti auka už nuodėmę. Jis, tyrasis Dievo Sūnus, privalėjo tapti nuodėme, kad ant Jo išsilietų Dievo rūstybė – ne ant kūrinijos, bent ant paties Kūrėjo.

Kai Tas, kuris nepažinojo nuodėmės, dėl mūsų tapo nuodėme, kai Tas, kuris buvo be kaltės, prisiėmė viso pasaulio kaltes, Dievas nepašaukė savo angelų kariuomenės Jo išgelbėti. Jis to nepadarė, nes buvo pasiryžęs verčiau apleisti savo Sūnų nei mus.

Kad ir ką jūs būtumėte padaręs, dar nevėlu. Kad ir kaip žemai esate puolęs, dar nevėlu. Kad ir kaip seniai būtų padaryta klaida, dar nevėlu ją iškasti, išrauti su šaknimis, atsikratyti – ir būti laisvam.

Krikščionį krikščionimi daro ne tobulumas, o atleidimas.

 

Iš Max Lucado knygos „Malonė šiai akimirkai“

 

Bendrinti: