„Bet angelas jiems tarė: ‚Nebijokite!‘“ (Lk 2, 10).
Beveik visuomet, kai Biblijoje žmonėms pasirodydavo angelai, jie sakydavo: „Nebijok“ (Dan 10, 12. 19; Mt 28, 5; Apr 1, 17). Ir nenuostabu. Kai dangiškieji gyventojai užmezga kontaktą su žemiškaisiais, žmonių giminės atstovai, pajutę panišką baimę, puola žemėn. Tačiau apaštalas Lukas praneša, kad Dievas žemėje pasirodė tokiu pavidalu, kad niekas neišsigando. Per Jėzų Kristų, kuris gimė tvartelyje ir buvo paguldytas ėdžiose, Dievas galiausiai rado bendravimo būdą, kuris žmonėms nesukėlė baimės. Ir ko būtų galima bijoti mažiau nei ką tik gimusio kūdikio?
Sutrikę skeptikai persekiojo Jėzų Jo žemiškosios tarnystės metu. Kaip galėjo būti Betliejaus Kūdikis, staliaus Sūnus ir Dievo Mesijas? Tačiau laukuose ganantys piemenys neturėjo jokių abejonių, juk jie tiesiai iš angelų lūpų išgirdo Gerąją Naujieną (Lk 2, 8-14).
Kodėl Dievas priėmė žmogaus pavidalą? Biblija atskleidžia visą eilę priežasčių. Kai kurios iš jų teologinės, kitos praktiškos. Jėzaus pokalbio su judėjų mokytojais šventykloje scena duoda raktą. Pirmą kartą istorijoje paprasti žmonės galėjo akivaizdžiai (matomu būdu) kalbėtis su Dievu. Jėzus galėjo kalbėtis su visais: su savo tėvais, rabinu, neturtinga našle, ir nereikėjo prieš pradedant kalbėtis sakyti: „Nebijokite“.
Dievas Jėzuje priartėjo prie mūsų.
Viešpatie, aš nusižeminu suprasdamas, jog Tu priartėjai prie manęs. Iš visos širdies Tau dėkoju. Tebūna Tau šlovė!
„Įsikūnijęs Dievas - yra baimių pabaiga“ – F. B. Meyer.
_64x64_9de.jpg)
