„Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! (Jn 14, 9).
Mūsų Viešpats turėtų mumis vis iš naujo stebėtis – stebėtis, kokie „nepaprasti“ esame. Būtent dėl savo nuomonių esame apspangę ir lėti suprasti, tačiau kai esame paprasti, apspangę nebūname; visą laiką matome aiškiai. Pilypas laukė didžiulio slėpinio apreiškimo ateityje, bet nesitikėjo jo iš Jėzaus, Asmens, kurį jau manėsi pažįstąs. Dievo slėpinys yra ne tai, kas bus – tai yra dabar, nors mes ir įsivaizduojame, kad tai bus apreikšta ateityje kokiu stulbinamai reikšmingu nutikimu. Jėzui paklūstame nesipriešindami, tačiau labai tikėtina, kad skaudiname Jį savo prašymu: „Viešpatie, parodyk Tėvą...“ (Jn 14, 8). Į tai Jis mums tuojau pat atsiliepia: „Argi Jo nematote? Jis visuomet yra čia, kitur Jo nerasite“. Laukiame, kad Dievas pasirodytų savo vaikams, tačiau Dievas pasirodo tik savo vaikuose. Ir kai kiti tai mato, pats Dievo vaikas – ne. Norime iki galo suprasti, ką Dievas daro mumyse, tačiau negalime turėti visiško supratimo ir tikėtis, kad mūsų lūkesčiai Jo atžvilgiu išliks nuosaikūs ir pasverti. Jei prašome Dievą mums duoti tik potyrių, mūsų siekis šiuos potyrius suvokti mums užtveria kelią pas Viešpatį ir Jį skaudina. Jėzų skaudina jau patys mūsų klausimai, nes tokie klausimai nedera vaikui.
„Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ (Jn 14, 1, 27). Tad ar skaudinu Jėzų, leisdamas savo širdžiai nerimauti? Jei tikiu Jėzų ir Jo galia, ar tikėjimu vadovaujuosi savo gyvenime? Ar leidžiu kažkam bauginti mano širdį, ar leidžiu kilti nepagrįstiems ir trikdantiems klausimams? Turiu pasiekti tokį absoliutų ir neabejotiną santykį, kuris visiškai tiksliai perteiktų viską, kas kyla iš Jo. Dievas neveda mūsų į ateitį, Jis mus veda čia ir dabar. Suvok, kad Viešpats yra čia dabar, ir tuojau tapsi laisvas.
Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“
_64x64_9de.jpg)
