Palaimintas, kas budi… Apreiškimo 16,15
„Mes mirštame kasdien“, - sakė apaštalas. Toks buvo pirmųjų krikščionių gyvenimas: visur, kur tik jie ėjo, jų gyvybei grėsė pavojus. Šiandien mes nesame pašaukti būti taip žiauriai persekiojami; jei būtume, Viešpats duotų mums malonės pakelti šį išbandymą. Vis dėlto šiandien krikščioniško gyvenimo išbandymai, nors iš išorės ir ne tokie baisūs, gali mus nugalėti daug lengviau nei anuomet. Mes turime pakęsti pasaulio pašaipas – tai nėra daug; daug pavojingesni jo pataikavimai, meilūs žodžiai, saldžios kalbos, veidmainystė. Pavojinga praturtėti, kad netaptume išdidūs ir nepasiduotume piktam šiuolaikinio pasaulio gyvenimo būdui ir prarastume savo tikėjimą. Jeigu nesame išbandomi turtu, turime žinoti, kad pasaulio rūpesčiai ne mažiau apgaulingi. Jei mūsų negali sudraskyti riaumojantys liūtai ar mirtinam glėby sutraiškyti lokys, atminkime, kad velniui nesvarbu kaip – svarbu užgesinti mūsų meilę Kristui ir sugriauti mūsų pasitikėjimą Juo. Man baisu, kad šiomis lengvomis „šilkinėmis“ dienomis krikščionių bažnyčia gali prarasti savo dorumą greičiau nei tais žiauriais laikais. Mes turime budėti, nes keliaujame per apžavėtą žemę ir galime lengvai ir nepastebimai užmigti, jei mūsų tikėjimas Kristumi nebus tikras ir mūsų meilė Jėzui nedegs karščiausia liepsna. Daugelis šiomis lengvomis dienomis pasirodys esą piktžolės, o ne kviečiai, veidmainiai su gražiomis kaukėmis, o ne tikrai iš Dievo gimę vaikai. Krikščioni, negalvok, kad šiais laikais tau užteks budrumo ar šventos aistros; tau šių dalykų reikia labiau nei bet kada ir tegul Dievo Dvasia parodo savo visagalybę tavyje, kad bet kokiomis aplinkybėmis galėtumei pasakyti: „Ms esame daugiau nei nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo“ (Rom8, 37).
C. H. Spurgeon
_64x64_9de.jpg)
