Viešpats yra Ramybė

Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.
Laiškas filipiečiams 4,7
 

Viešpats pasirodė Gideonui ir liepė jam vesti savo tautą į pergalę prieš midjaniečius. Tai tas pats, lyg Dievas lieptų namų šeimininkei pasipriešinti smurtaujančiam vyrui, moksleiviui susiremti su narkotikų prekeiviais ar pamokslininkui skelbti tiesą fariziejų bendruomenei.
„G-g-gal   g-g-ger-r-riau tegu kas nors kitas...“ – imame mikčioti. Bet tada Dievas primena mums žinąs, kad mes nesugebėsime, tačiau Jis galįs tai padaryti. O kad tai įrodytų, įteikia mums nuostabią dovaną – Jis atsiunčia mums ramybės dvasią. Ramybės prieš audrą. Ramybės, kuri netelpa į jokius logikos rėmus...
Jis suteikė tą ramybę Dovydui, kai parodė jam Galijotą, suteikė ją Sauliui, kai parodė jam Evangeliją, ir siuntė ją Jėzui, kai parodė Jam kryžių, kuris Jo laukė. Jis dovanojo ramybę ir Gideonui. O Gideonas savo ruožtu suteikė vardą Dievui: jis pastatė aukurą ir pavadino jį Jahve - Šalom – VIEŠPATS yra ramybė (Teisėjų 6,24).

 

Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“

 

Bendrinti: