.jpg)
„... palikai savo pirmąją meilę“.
Apreiškimo 2,4
Visada prisiminsime tas geriausias ir šviesiausias akimirkas, kai pirmą kartą pamatėme Viešpatį, praradome prie Jo kryžiaus savo naštą, gavome iš Jo pažadų ritinį, džiaugėmės savo išgelbėjimu ir keliavome toliau su ramybe širdyje. Tas metas sielai – pavasaris, žiema jau buvo praėjusi. Sinajaus griaustinių nebuvo matyti ir girdėti, buvome sutaikyti su Dievu, įstatymas nebegrasino kerštu, teisingumas nereikalavo bausmės. Tuomet širdyje pradėjo augti gėlės. Viltis, meilė, ramybė ir kantrybė pradėjo dygti iš velėnos. Atgailos hiacintai, tyro šventumo snieguolės, auksinio tikėjimo krokai, pirmosios meilės narcizai puošė sielos sodą. Atėjo paukščių giesmių metas, mes dėkingi džiūgavome, aukštinome šventąjį mums atleidusio Dievo vardą ir buvome apsisprendę: „Viešpatie, Aš visas esu Tavo, visa, kas aš esu, ką aš turiu, pašvenčiu Tau. Tu atpirkai mane savo krauju, te mano gyvenimas būna pašvęstas Tavo tarnystei. Gyvenimu ar mirtimi tepagarbinsiu Tave“.
Ar laikėmės to apsisprendimo? Ar ta sužadėtuvių meilė Jėzui tokia pati ir dabar? Galbūt Jėzus tau sako: „Aš turiu šį tą prieš tave – tu palikai savo pirmąją meilę?“. Kiek mažai esame atlikę darbų, kurie pašlovintų mūsų Viešpatį! Žiema tęsiasi per ilgai. Esame atšalę lyg ledas, mums reikėtų šilto vasaros vėjo gūsio ir šventų žydinčių gėlių. Atiduodam Dievui pensus, nors Jis nusipelno svarų, dar daugiau – širdies krauju turime tarnauti Jo Bažnyčiai ir Jo tiesai. Ar tebetarnaujame? Viešpatie, patyrėme Tavo gausius palaiminimus, ar galime būti nedėkingi ir abejingi Tavo reikalams ir darbams? Pažadink mus, kad grįžtume prie pirmosios meilės ir pirmųjų darbų! Atnešk tikrą pavasarį, Teisumo Saule!
C. H. Spurgeon
