Prie Viešpaties stalo

Mintis – taip pat maistas. Mąstyti reiškia maitintis. (Viktoras Hugo)

 

Vienas žmogus turėjo begalę problemų: nesėkmės darbe, namie sergantys vaikai, vos suduria galą su galu… Kai Viešpats pakvietė jį vakarieniauti su Juo, šis žmogus atsinešė savo maistą ir kruopščiai susidėjo jį ant stalo, labai saugodamas.

– Kas čia? – paklausė Viešpats.

– Tai mano maistas… Kasdien tai valgau, nes jokio kito maisto neturiu…

– O koks yra tas tavo maistas?

– Na… – žmogus susigūžė, – sunkios mano mintys, Viešpatie… apie tai, kad stokoju kasdienės duonos, kad serga vaikai, o darbe nesėkmės... Nežinau, kaip toliau gyventi. Galvoju, kad tik tavo Dangiškoje Karalystėje man seksis, o dabar – kaip nors…

– Žinai, tau reikėtų paragauti manojo maisto, – pasiūlė Viešpats. – Pažvelk štai ten. Eime, prisėskime.

Žmogus pažvelgė ir pamatė gėrybėmis nukrautą stalą. Susirinkęs savąjį maistą, jis nedrąsiai prisėdo prie Viešpaties stalo. Viešpats šypsojosi ir spinduliavo laimę, kurios žmogus kaip gyvas nebuvo patyręs.

– Norėčiau, kad valgytum ne savąjį, bet manąjį maistą. Tai – Dangiškos Karalystės patiekalai. Jie tave sustiprins.

– Gerai… pabandysiu…

Žmogus nedrąsiai atsilaužė duonos nuo Viešpaties stalo. Kai jos paragavo, kaip mat sustiprėjo. Atsigėręs gaivaus gėrimo pajuto palengvėjimą. Tačiau tuoj pat užsinorėjo to savojo, jam įprasto maisto ir ėmė jį godžiai valgyti.

– Ką tu darai? – paklausė Viešpats žmogaus.

– Viešpatie, aš negaliu taip greit atsisakyti savojo maisto… Jaučiu poreikį jį valgyti… Kaip galiu nesielvartauti ir negalvoti apie tai, koks nesėkmingas mano gyvenimas? Man gera paragauti Tavojo maisto, bet negaliu vien juo maitintis… Juk turiu kažkaip gyventi.

Viešpats nuliūdo, tačiau Jo liūdesį kaipmat paslėpė skaidri šypsena. Šypsena spinduliavo meilę.

– Ar galime sutarti, kad tu kasdien ateisi prie mano stalo ir pavalgysi manojo maisto? Net jei nenorėsi, ar tau atrodys tai kvaila…

– Gerai, Viešpatie, padarysiu tai… Bet tik todėl, kad Tave myliu… Matai, aš nesu vertas Tavojo maisto…

– Jei Aš tave pakviečiau prie stalo, gali būti man dėkingas, tačiau nelaikyk savęs nevertu ateiti čia ir vaišintis.

– Gerai, Viešpatie, jei taip sakai…

Žmogus kasdien prisėsdavo prie Viešpaties stalo. Pradžioje sunkiai sekėsi… Kartais kąsnis įstrigdavo burnoje, bet jį nurijus, būdavo labai gera. Apimdavo jausmas, kad jis yra labai mylimas, svarbus ir brangus žmogus. Taip pat užvalgius sielą aplankydavo nepaprasta šviesa – žmogui imdavo atrodyti, kad jis girdi giedančius angelus ir danguje iš džiaugsmo šokančius šventuosius – jie taip džiaugėsi, matydami Kristų. Tačiau žmogus vėl ir vėl užsimanydavo to savojo maisto, negalėdavo jam atsispirti… Šis maistas neteikė sielai tiek vilties, džiaugsmo bei pasitikėjimo. Šis maistas gramzdino jį į liūdesį, dvejones, net savigailą. Žmogus pergyvendavo, kad yra nevykėlis… Juk tiek daug nesėkmių jo gyvenime.

Visgi jis ištikimai vykdė Viešpaties nurodymą ir kasdien sėsdavo prie Jo stalo. Ilgainiui pajuto, kad savojo maisto norisi vis mažiau. Ėmė suvokti, koks jis apdovanotas ir gali būti pakankamai darbštus, kad jam sektųsi ir juo galėtų pasitikėti aplinkiniai. Išmoko darbe įveikti sunkumus. Taip pat ėmė vis drąsiau melstis už savo vaikus, kai šie sirgdavo. Galą su galu nelengvai sudurdavo, bet dėkingumas už tai, ką turi, tiek perpildė jo širdį, kad neliko vietos nevilčiai, jog negali leisti sau daugiau…

Žmogus taip pat pastebėjo, kad kuo jis ilgiau sėdi prie Viešpaties stalo, tuo trumpesnės ir skaidresnės darosi jo maldos, ir atsakymai neužtrunka. Bendrystė su Dievu gilėja, ir vis ilgiau norisi su Juo būti…

Tačiau viena problema jo gyvenime niekaip nesisprendė.

Kartą jis kalbėjosi su Viešpačiu prie stalo ir nusprendė apie tai Jo paklausti.

– Viešpatie, manau, kad jau daug išmokau ir supratau… Tačiau… kodėl ši problema mano gyvenime taip ilgai nesisprendžia? Ką aš darau ne taip? Ar nepakankamai maitinuos nuo Tavo stalo?

Viešpats ilgai žvelgė į žmogų, o žmogus į Viešpatį. Ši tyla buvo tokia iškalbinga… Joje žmogus girdėjo Viešpaties išmintį.

– Regis, Dieve, supratau… taip… kai valgysiu nuo Tavo stalo, kai trokšiu Tavojo maisto taip karštai, kaip kadaise siekiau savojo… kai Tavo maistas taps man kasdiene duona, ir tai darysiu ne todėl, kad valgysiu ne laukdamas problemos išsprendimo, o todėl, kad noriu gyventi ir alsuoti Tavimi… Et, Viešpatie… galiausiai, koks skirtumas, išsispręs ta problema ar ne, juk svarbiausia, kad esu su Tavimi… Ir man taip gera su Tavimi gyventi, kad Tu žinotum… na taip, Tu juk viską žinai… O aš taip pamilau Tave per šiuos metus, kai maitinaus nuo Tavo stalo… eeet, tikrai Tu radai kelią į mano širdį per skrandį... ne, aš juokauju... Aš išties Tave myliu… Žinai, esu toks laimingas, kad anąkart nepabūgau melstis už savo vaikus... juk jie pasveiko! Taip, jie pasveiko, ir mano džiaugsmas buvo beribis. Tačiau jie ir vėl susirgo... Meldžiaus už juos, dėjau ant jų rankas, bet jie nepasveiko... Aš, žinoma, nuliūdau, bet man paskambino draugas ir pasakė, kad melsdamasis pajuto raginimą melstis už mane ir mano vaikus ir turėjo man žodį... Jis sako: „Nežinau, kas dabar tavo šeimoje vyksta, bet nepaliauk tikėti, nedvejok dėl to, kuo tiki.“ Aš priėmiau tą žodį… Nežinau, ar tai sutapimas, bet mano vaikai ir tąkart pasveiko. Viešpatie, aš toks laimingas, toks Tau dėkingas… taip myliu Tave… Pažiūrėk, iš mano maisto nieko neliko, tik trupiniai… kartais lyžteliu jų kaip paskutinis kvailys, bet paskui vėl grįžtu prie Tavo stalo… Matai, kaip mano kėdė prie Tavojo stalo pasitrynus? Ar ne juokinga?

Jie drauge dar ilgai juokėsi. Žmogus nė nepastebėjo, kaip tai, dėl ko kadaise liūdėjo, staiga išsisprendė. Atsitokėjo tik kuriam laikui praėjus...

Dabar šis žmogus prie Viešpaties stalo kviečiasi ir savo bičiulius, tik ragina juos nesinešti savojo maisto, bet priimti dieviškąjį.

Ragina kiekvieną iš mūsų.