Progresas

Kai mano močiutė vykdavo lankyti savo mo­tinos, jai reikdavo trijų dienų. Vieną dieną ji sugaišdavo keliaudama arkliais kinkytu veži­mu. Antrą dieną, atvykusi į vietą, pasakodavo ir išklausydavo paskutines naujienas, truputį padėdavo virtuvėje ir darže. Trečios dienos pri­reikdavo sukarti tolimą kelią atgal.

Kai mano motina vykdavo lankyti savo mo­tinos, jai pakakdavo dviejų dienų. Ji važiuoda­vo traukiniais ir jei pavykdavo laiku persėsti į kitą traukinį, jau tos pačios dienos vakare pa­siekdavo kelionės tikslą, pasidalydavo paskuti­nėmis naujienomis ir kitą dieną grįždavo namo.

Kai aš vykstu lankyti savo motinos, man pakanka pusvalandžio. Važiuoju savo auto­mobiliu ir pabūnu pas ją dešimt minučių, nes vaikams ten nuobodu, be to, nuolat vėluoju į parduotuves apsipirkti.

Kai vieną dieną mano duktė vyks lankyti manęs, įdomu, kiek laiko jai prireiks?

Anuomet kaimo vyrai ir moterys susitikdavo prie šaltinio, šnekučiuodavosi, dalydavosi naujienomis, padėdavo vienas kitam pripildyti ąsočius, kibirus, amforas. Atgal žingsniuodavo neskubėdami, nes jų pečius slėgė nešamas vanduo. Kiekvienas tu­rėdavo laiko ramiai pamąstyti, net pasimelsti. Vėliau buvo įrengtas vandentiekis. Taigi dabar vandens kiekvienas turi savo namuose. Taip nepalyginamai patogiau ir greičiau. Tik nebėra su kuo pasikalbėti ir nebeliko laiko pamąstyti.

Bruno Ferrero

AUKSINIŲ ŽUVELIŲ PASLAPTIS