.jpg)
„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi“ (Ekl 3, 1).
Nesenai skrendant lėktuvu, mano dėmesį patraukė priešais mane sėdėjusi mama su vaikais. Vyresnysis mažylis buvo užsiėmęs žaisliuku, o mama bendravo su kitu, dar žindomu, kūdikiu. Ji šypsodamasi kalbėjosi su juo ir glostė skruostus. Atsakydamas jai, mažylis plačiai išplėsdavo akytes ir linksmai čiauškėjo. Aš su malonumu ir lengvu liūdesiu stebėjau šią sceną, prisimindama tokio amžiaus savo pačios vaikus ir prabėgusį jaunystę.
Į galvą atėjo Ekleziasto knygoje užrašyti karaliaus Saliamono žodžiai, kad „viskam yra laikas“ (Ekl 3, 1). Jis ten pateikia eilę prieštaravimų, parodydamas, jog yra „metas kiekvienam įvykiui po dangumi“: „Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta“ (Ekl 3, 2). Tikriausiai Saliamonas šiose eilutėse išreiškia savo apgailestavimą dėl beprasmiško gyvenimo įvykių sūkurio. Tačiau jis taip pat pripažįsta ir Dievo vaidmenį žmogaus gyvenime, ir kad džiaugsmas savo darbo gėrybėmis yra Dievo dovana (Ekl 3, 13), o taip pat „ką Dievas daro yra amžina“ (Ekl 3, 14).
Mes jaučiame nostalgiją praėjusiems laikams. Tačiau mes žinome, kad Viešpats pažadėjo būti su mumis visų mūsų gyvenimo sezonų metu (Iz 41, 10). Ir mes galime tikėtis Jo dalyvavimo, jeigu mūsų gyvenimo tikslas – tarnauti Jam.
Brangus Viešpatie, Tu mane vedi per įvairius laikus. Ar aš džiaugiuosi, ar verkiu, aš žinau, jog Tu esi su manimi. Padėk man atskleisti tavo meilę ir kitiems žmonėms.
Dievas mums dovanoja visus gyvenimo sezonus.
