Ne mums, Viešpatie, ne mums, tik Tavo vardui tebūna šlovė dėl Tavo gailestingumo ir tiesos (Ps115,1).
Mes, žmonės, žiūrint dieviško teisingumo akimis, kuris atveriamas Šventajame Rašte, esame neverti nei žmonių, nei Dievo šlovės. Deja, dėl perdėto ir neadekvataus savęs vertinimo, įkrentame į išdidumo duobę ir siekiame žmonių pripažinimo, išaukštinimo kaip svaiginančio gėrimo, kuris leidžia pasijausti didžiu, laisvu, nepakartojamu – mažu dievuku sau ir kitiems. O kai šlovė ateina, su kokiu dideliu pasimėgimu priimame ją vienas iš kito. Manome, kad nusipelnome jos savo darbais, pasėkimais ar talentais. Bet juk tai nėra mūsų. Ką gero turime, ko nebūtume gavę iš Dievo?
Tačiau psalmistas pateikia rimtus argumentus, kodėl mes, žmonės, neverti priimti šlovę. Mes stokojame to, kas išties yra vertinga – gailestingumo ir tiesos. Net patys nepastebime, kokie būname atšiaurūs kitiems, ir kaip dažnai meluojame. Juk tik vienas Dievas yra gailestingas ir veikia, mąsto bei vertina absoliučioje tiesoje. Kol nematome šio milžiniško skirtumo tarp Dievo (gerumo, šventumo) ir žmogaus (blogio, nedorumo) nesame pasiruošę teisingai įvertinti padėties, suprasti Dievo malonę ir priimti šlovę ne sau, bet atiduoti ją Dievui. Tikėjimas, kuris vis dar remiasi savo žmogiškomis jėgomis, „gerumu“ ir „šaunumu“, nėra tas Dievo tikėjimas, kuris gaunamas per Viešpaties malonę Jėzuje Kristuje.
_64x64_9de.jpg)
