Tikėjimo išbandymas

„Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį... nieko jums nebūtų neįmanomo“ (Mt17,20).

Įsivaizduojame, kad Dievas mus apdovanoja dėl mūsų tikėjimo, ir pradžioje tai gali būti tiesa. Tačiau tikėjimu mes nieko neuždirbame – tikėjimas mūsų santykį su Dievu padaro teisingą ir suteikia Jam galimybę veikti. Vis dėlto Dievui dažnai tenka tau iš po kojų išmušti tavąją buvimo Jo šventuoju patirtį, kad atsigręžtum tiesiai į Jį. Dievas nori, kad tu suprastum, jog gyveni tikėjimo, o ne emocinio mėgavimosi Jo palaiminimais gyvenimą. Tavojo tikėjimo kelio pradžia buvo labai siaura ir audringa, paremta nedidele patirtimi, kurioje glūdėjo tiek emocijos, tiek tikėjimas, ir kuri buvo kupina tiek šviesos, tiek švelnumo. Tada Dievas atitraukė savo palaiminimus, kad pamokytų tave „gyventi tikėjimu“ (žr. 2 Kor 5,7). Ir dabar esi daug vertingesnis Jam, nei tomis dienomis, kai sąmoningai mėgavaisi savo jaudinančiu liudijimu.

Jau pačia savo prigimtimi tikėjimas privalo būti patikrintas ir išmėgintas. O tikrasis tikėjimo išmėginimas yra ne tai, kad pajuntame, jog sunku pasitikėti Dievu, bet tai, kad mumyse turi išryškėti Dievo paveikslas. Įgyvendinamas tikėjimas privalo pereiti atsiskyrimo etapus. Nesupainiok tikėjimo išmėginimo su paprasta gyvenimo drausme, nes daugybė dalykų, kuriuos vadiname tikėjimo išmėginimu, yra neišvengiami tiesiog todėl, kad esame gyvi. Tikėjimas, apie kurį kalba Biblija, yra tikėjimas Dievu, besipriešinantis viskam, kas Jam prieštarauja. Tai tikėjimas, kuris skelbia: „Liksiu ištikimas Dievui, kad ir ką Jis darytų“. Didžiausias ir stipriausias tikėjimo pasireiškimas minimas Biblijoje yra šis: „Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje. “ (Job 13,15).

 

Oswald Chambers „Viskas Jo šlovei“

 

Bendrinti: