Viešpatie, vesk mane savo teisume dėl mano priešų (Psalmių 5,8).
Pasaulio žmonės labai priešiški Kristaus žmonėms. Jie gali atleisti kitiems tūkstantį kalčių, bet Jėzaus sekėjams negali atleisti net mažiausių nusižengimų. Geriau pasinaudokime tuo, užuot beprasmiškai apgailestavę: te aplinkinių noras mus kuo nors apkaltinti skatina mus gyventi dar dievočiau. Jei gyvensime nerūpestingai, pasaulis, stebintis lyg lūšies akimis, tuoj pat tai pastebės, ir greitai apie mus pasklis perdėti gandai, nepagrįstos apkalbos. Jie triumfuodami sušuks: „Aha! Štai mes juos ir pagavome! Štai kaip elgiasi krikščionys! Jie – veidmainiai“. Tai pakenks Kristaus darbui ir užtrauks nešlovę Jo vardui. Pats Kristaus kryžius pasauliui yra papiktinimas, nepridėkime prie šio papiktinimo dar ko nors.
„Žydams tai suklupimo akmuo“, - žiūrėkime, kad nepridėtume daugiau suklupimo akmenų, kur jų ir taip pakanka.
„Graikams tai kvailystė“, - tad nepridėkime savo pačių kvailysčių, kad nepadidintume pasaulio išminčių paniekos Evangelijai.
Kokie turime būti budrūs! Kokie sąžiningi! Turime būti labai apdairūs, nes esame priešiškai nusiteikusioje aplinkoje, kur priešininkai neteisingai supranta mūsų gerus darbus, o negalėdami prikibti prie darbų, peikia motyvus. Piligrimai, keliavę pro Tuštybių mugę, buvo laikomi įtartinais asmenimis. Mes ne šiaip esame sekami, aplink mus yra daugiau šnipų, nei manome. Esame šnipinėjami namuose ir už jų ribų. Jei pateksime į priešo rankas, daugiau geranoriškumo sulauksime iš vilko, malonės - iš šėtono, nei pakantumo savo silpnybėms iš žmonių, nes jie siekia apjuodinti Dievą, šmeiždami Jo žmones.
O, Viešpatie, visuomet vesk mus, kad priešai nesugautų mūsų klystant!
C. H. Spurgeon
_64x64_9de.jpg)
