Prisipažinsiu - esu linkusi atsargiai vertinti įvairiausius regėjimus. Tiesa, žmogiškai prigimčiai būdingas smalsumas žvelgti už paslapties ribų. Ir kartais neprošal tikėjimo pamatą paspalvinti naujomis spalvomis. Bet tai visgi tik „maisto papildai", neatstojantys tikrosios Dievo Žodžio galios. O štai toji riba tarp vaizduotės vaisių ir tikrų dvasinių potyrių tokia trapi, kad nesilaikant biblinės skiriamosios juostos, greit galima atsidurti šalikelėje. Juolab, kai savo potyriais dalijasi vaikai...
Nors, kita vertus, nesyk yra tekę stebėtis mažutėliais, kurie dar nėra įpratę vertinti visko per penkių jutimų prizmę. Jų tyros širdelės nežino, ką reiškia apgaulė, todėl jie kalba tai, ką iš tiesų mato. O ir kas galėtų paneigti, kad mažieji mato kur kas daugiau, nei suaugę? Jie juk dar taip neseniai patyrė tveriantį Kūrėjo rankos prisilietimą (Ps 139, 13), jie - maži stebuklai atviromis akimis ir širdimis, todėl kartais tiesiog negali neįsiklausyti į jų žodžius.
Istoriją apie berniuką, kuris trūkusio apendikso operacijos metu buvo paimtas į dangų, o vėliau dalinosi savo regėjimais su tėvais, pirmąsyk išgirdau prieš gerus metus, bičiulio iš JAV atsiųstame vaizdo klipe. Todėl buvo smalsu sužinoti daugiau detalių.
Pradėjusi skaityti kiek sutrikau ir pamaniau, jog tai - eilinė „amerikoniška" rašliava, primenanti holivudinį visai šeimai skirtą filmą. Kiek nuvylė ir vertimas. Norėtųsi ne tik tikslaus pažodinio vertimo, bet ir tinkamo minties perteikimo. Deja, kartais tekdavo stengtis įspėti, ką autorius norėjo pasakyti vienoje ar kitoje vietoje. Be to, pageidautina, jog teologinių terminų vertimas būtų suderintas su mūsuose vartojamais: pvz. užuot sakius „Taikos Princas" (angl.
), vartotinas „Ramybės Kunigaikštis" (plg. Iz 9, 6) ir pan. Visgi tai - smulkmenos, jokiu būdu nesumenkinančios pagrindinės žinios, kalbančios tiek tikinčiam, tiek netikinčiam. Šeimos kasdienybėje ryškėjančios dramatiškos peripetijos negali palikti abejingu. Tai - pasakojimas ne tik apie dangų, bet ir apie maldos jėgą, žmogišką silpnumą, tikėjimo galią, ir apie tai, kokia didelė parama, ištikus nelaimei, yra tikinčiųjų bendruomenė: „Kartais aš klausiu savęs - ką žmonės daro, jei neturi šeimos, artimųjų ir bažnyčios? Iš ko sulaukia paramos, išgyvendami sunkų laikotarpį?" (56 psl.)O Koltonui - stebuklingai pasveikusiam berniukui ėmus pasakoti apie savo regėjimus vėl ėmiau mintyse dėlioti dangaus mozaiką, kuri negali nestebinti. Nemokantis skaityti ir neturintis gilaus teologinio pažinimo berniukas kaip apie savaime suprantamus dalykus pasakoja tai, ką mes, suaugę, galime skaityti Biblijoje: apie Dangų nušviečiančią Dievo šlovę, Dievo sostą ir tai, kas stovi abejose Sosto pusėse, apie begalinę Dievo meilę, giedančius angelus. Jis regėjo ir tai, kas yra paslėpta: jog danguje kiekvienas turi sparnus, jog sutiko motinos įsčiose mirusią savo sesutę, apie kurią, suprantama, tėvai nieko jam nebuvo pasakoję, o svarbiausia - apie tai, kaip jis sėdėjo Jėzui ant kelių, ką sužinojo iš Jo: „Aš turėjau mirti ant kryžiaus, kad Žemės žmonės galėtų nueiti pas mano tėtį" (116 psl.), ir kokios nuostabios yra Jo akys (įdomu, kad daugelis, patyrę tiek klinikinę mirtį, tiek artimą mirčiai būseną, pasakoja apie ypatingo grožio Jėzaus akis)... Tačiau mane pačią šįkart sujaudino ir drauge paguodė Koltono pasakojimas apie danguje sutiktą savo senelį (tėtušį), sėdintį ir besimeldžiantį prie Šventosios Dievo Dvasios, kurio jis nepažinojo, mat šis buvo seniai miręs - jauną, be akinių ir su dideliais sparnais. „Rojuje niekas nėra senas", sako berniukas (126 psl.). Prisiminiau, jog savo kišeniniame Naujajame Testamente nešiojuosi močiutės nuotrauką - jaunos ir besišypsančios. Tokios, kokią, tikiu, vieną dieną vėl susitiksiu...
Tačiau brangiausias dalykas, kuris liko, perskaičius knygą, yra begalinis meilės ir ilgesio jausmas, atvėręs naujas maldos gelmes. Kaip kiekvienąsyk, prisilietus prie gyvojo Dievo. Jausmas, prilygstantis Giesmių Giesmėje apgiedotam jaunikio ilgesiui, prieš kurį nublanksta visos žemiškos maldos ir visi troškimai, ir lieka tik vienintelis - pats didžiausias - pamatyti Jėzaus akis ir išgirsti Jo balsą. Ar galima trokšti ko nors labiau?....
Perskaičiau ir nuskubėjau įsigyti dar vienos knygos. Kad ji galėtų pasitarnauti ne tik man ir mano artimiesiems...
Audronė Juozauskaitė
*********
„Dangus tikrai yra". Tikra istorija apie mažo berniuko kelionę į dangų... Toks knygos pavadinimas. Man jis pasirodė ne visai tiksliai atspindintis knygos turinį. Aš ją pavadinčiau „Vienos šeimos istorija", o gal „Dovana"? Nelaimių, ligų ir sielvarto užkluptas Jobas, draugų paragintas prakeikti savo Dievą, ištarė „Argi priimtume gera iš Dievo rankų, o pikta nepriimtume?" (Jobo 2, 10). Mums priimti šią karčią tiesą dažnai būna nelengva, tačiau nelaimės, ligos ir sielvartai irgi, pasirodo, gali būti dovana iš Dievo. Paguodos teikia žinomi Pauliaus žodžiai, parašyti Romos tikintiesiems: „Be to, mes žinome, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems" (Rom 8, 28). Toddo Burpo papasakotą istoriją aš pamačiau būtent šių tiesų šviesoje.
Trumpai knygos siužetas būtų toks. Dar nė ketverių metų neturinčio Koltono gyvybei gresia pavojus dėl trūkusio apendikso komplikacijų. Operacijos metu berniuko dvasia palieka kūną ir aplanko rojų. Sugrįžęs į kūną ir sėkmingai pasveikęs Koltonas lyg niekur nieko toliau gyvena mažo berniuko gyvenimą, kol atsitiktinai tėvai neišgirsta keistos sūnaus lūpomis ištartos frazės „Aš sėdėjau Jėzui ant kelių.". Tolimesnis Koltono „pasakojimas" apie tai, ką jis matė ir patyrė rojuje, užtrunka beveik dešimt metų. Klausimas po klausimo (norėdami ką nors sužinoti tėvai atsargiai užduodavo berniukui gerai apgalvotus klausimus) ryškėjo Koltono „kelionės" kontūrai, kurie keitė Toddo ir Sonjos gyvenimus ir gydė širdis.
Kodėl Dievas pasirinko mažą vaiką, kuris nesugebėjo nuosekliai papasakoti to, ką matė ir patyrė? Autorius pateikia labai gražią aliuziją į dovaną: „Jaučiausi taip tarsi mūsų šeima būtų gavusi dovaną ir nuvyniojusi viršutinį popieriaus sluoksnį, pamačiusi, kokios formos dėžutė. Dabar man reikėjo sužinoti, kas viduje" (79 psl.). Tai buvo Berpų šeimos kelias į Jį. Tiesos pažinimo, tikėjimo atnaujinimo ir sustiprinimo, širdies žaizdų gydymo ir sielų išlaisvinimo kelias. Tačiau tas kelias prasidėjo dar ligoninėje, kuomet skausmo, nerimo, abejonių ir pykčio ant Dievo kankinami Toddas ir Sonja stebėjo, kaip pamažu gęsta jų mylimo berniuko gyvybė. Kelyje pas Jį, į tą gyvenimą, kurį Jis mums paruošė, laukia daug dalykų su Dievu. Daug nuostabių dalykų, nes Jo valia mums yra gera ir tobula. Tačiau kelias veda ne tik per žaliuojančias lygumas, bet ir per kalnus, uolas, daubas, dykumas... Kaip dažnai mes, atsidūrę sunkiose aplinkybėse, leidžiame sau niršti ant Dievo, nė nenutuokdami, ką atneš rytojus.
Dievui be galo svarbus kiekvienas žmogus, kiekviena širdis. Jis yra parengęs scenarijų tavo, mano ir kitų dešimčių, šimtų, tūkstančių, milijonų ir milijardų šioj žemėj gyvenančių žmonių gyvenimams. Berpų šeimai skirti išgyvenimai - tai jų kelias. Todėl nebūtinai tai turi veikti tavo gyvenimą. Man tai kalba apie tai, jog privalau būti jautri ir nuolanki Dievo dvasiai, kad sugebėčiau priimti ir išvynioti tik man vienai skirtą Jo dovaną.
Inga Barauskaitė
_64x64_9de.jpg)
