Atsakas į A. Tereškino knygą „Vyrų Pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje“
Net jaunuoliai pavargsta ir pailsta, jauni vyrai krinta išsekę. Bet tie, kurie laukia Viešpaties, įgaus naujų jėgų (Iz 40, 30–31).
Vyrų pasaulis – šiuolaikinio lietuvių sociologo, kultūros kritiko ir rašytojo Artūro Tereškino knyga (2011). Pasak autoriaus, tai pirma tokio pobūdžio studija Lietuvoje, inspiruota ir paties tyrėjo išgyvenamo vyriškumo bei noro analizuoti vyriškumą atskiroje kultūroje tam tikrame istoriniame laike.[1] Atviras rašytojo žvilgsnis į posovietinio vyro pažeistumą ir nenugludintas kalbėjimo būdas apie jų problemas apnuogina nūdienos vyriškumo situaciją, šokiruoja, nepalieka nė vieno abejingo. Ši monografija – mokslininko pastangos detaliau pažvelgti į šiandienos Lietuvos vyrų maskulinizmo traumas, žaizdas ir silpnumą sociologiniu ir antropologiniu požiūriu.
Knygoje autorius parodo, kad vyrai traumuojami „tik jiems vieniems būdingais specifiniais būdais. Jų traumos ir sužeidimai susiję ne tik su posovietinės valstybės ekonomine, politine ir socialine tikrove, bet ir su lyčių ir seksualinės tapatybės normalizavimu visuomenėje“.[2] Apie norminę traumą Tereškinas kalba kaip apie užmaskuotą ir dažnai vertinamą ne itin problemiškai. Tačiau, anot autoriaus, žaisdami pagal taisykles, kurių reikalauja visuomenė, galiausiai vyrai aptinka nepasitenkinimą savo gyvenimu ir vyriškumu.
Sutinku su autoriumi, jog vien tik normatyvinis vyriškumas negali išspręsti vidinių ir išorinių vyro poreikių. Dažną kartą tai tampa „tikro“ vyriškumo stereotipu – kliše, neleidžiančia vyrui pažinti kitą savo pusę: nei kaip silpną, nuodėmingą žmogų, kuriam reikia didingesnio Asmens – Gelbėtojo, nei kaip Dievo kūrinio, turinčio savyje dieviškojo atvaizdo orumo kibirkštį. Mąstant iš teologinės perspektyvos, aišku, jog norminis vyriškumas nėra toji vienintelė vidinė vyrų problema, vedanti juos į vyriškumo-žmogiškumo krizę. Biblija atveria, jog žmonijos nuopuolis pažeidė abiejų lyčių (tiek vyrų, tiek moterų) pirmapradę sukūrimo lyties ir seksualumo harmoniją.
Ką reiškia būti vyru Lietuvoje? Kas vyrų gyvenimą daro pakenčiamą ar nepakenčiamą? Kodėl vyriška tapatybė tampa skausmo ir nevilties priežastimi? Šiuos ir kitus klausimus autorius provokuodamas kelia savo studijoje. Klausimai lieka atviri, pateikti atsakymų neskubama. Suprantama, vyriškumas nėra vien tik sociologijos, antropologijos ar kultūros tyrimo laukas. Psichologija, filosofija, teologija taip pat ne tik turi, ką pasakyti apie vyriškumą, bet ir privalo pasisakyti šiuo klausimu.
Žmogaus gyvenimas yra kompleksiškas ir organiškas, jame susipina įvairios žmogiškumo ir lytiškumo dimensijos. Teologijos užduotis, anot evangelikų teologo K. Vanhoozerio, skaityti kultūros ženklus ir interpretuoti juos bibliniu požiūriu: „Teologija siekia įvertinti pasaulio vaidybą, remdamasi Dievo žodžio kriterijumi. Aiškinimas yra ypač svarbi teologinio darbo dalis: turi būti suprastas ne tik Dievo žodis, bet ir pats pasaulis. Kultūra yra žmogaus pagrindinių įsitikinimų ir vertybių atskleidimas, konkretus būdas išreikšti savo religiją.“[3]
Kaip postmodernios kultūros mokslininkas, Tereškinas prisiliečia prie labiausiai pažeistų vyriškumo formų, palikdamas „galios ir valdžios“ vyrus bei „tradicinį vyriškumą“ už savo akiračio ribų. Knygos autorių domina marginalizuotas vyriškumas, paraštinio maskulizmo apraiškos. Tautoje, kuri penkis dešimtmečius gyveno sovietinėje eroje, kai vyras buvo matomas kaip hegemonijos didvyris ir militaristinio štampo nenugalimas atvaizdas, toks žvilgsnis nėra įprastas. Tačiau autorius tiksliai įvardija ir paradoksą šių dienų Vakarų pasaulyje, kai galios sistemos (pvz.: valstybė, o kartais ir bažnyčia), būdamos galimu skriaudėju, tampa „neutraliu žalos arbitru“, kaltinančiu dėl patirtų skriaudų pačius skriaudžiamuosius. Šitaip Vakaruose atsitiko moterims, rasėms ir, žinoma, anot autoriaus, seksualinėms mažumoms.
Tokia „stipriųjų“ nuostata, neabejotinai, kaskart pažeidžia socialinio teisingumo principą. Šventasis Raštas išsako griežtą kritiką Izraelio tautoje vykdomai socialinei neteisybei: Silpnųjų nepastiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų nesutvarstėte, paklydusių ir dingusių neieškojote, bet valdėte smurtu ir žiaurumu <...>. Taip sako Viešpats: 'Aš pats darysiu teismą tarp riebiųjų ir liesųjų avių. Kadangi jūs silpnąsias šonais ir pečiais stumiate ir ragais badote, tai Aš gelbėsiu savo avis. Jos nebebus jums grobiu, Aš darysiu teismą tarp avių' (Ez 34, 4. 20 – 22).
Krikščioniškasis dėmuo turėtų suteikti atjautos socialiai pažeistųjų grupėms, atsidūrusioms visuomenės paraštėse, bei nuolat ieškoti konstruktyvių būdų sudėtingiems klausimams spręsti.
Knygoje išryškėja skirtingų patirčių vyrų paveikslai, ištisa vyriškumo panorama. Pirmiausia autorius, paliečia didžiausią, tačiau, paradoksalu, marginalizuotą vyrų darbininkų sluoksnį, patiriantį kritinį socialinį kentėjimą posovietiniu laikotarpiu. Taip nutiko ir Vakaruose: industrinei kultūrai pasikeitus į verslo rinką, griuvo idealizuoto darbininko kultas. Kartu su juo subyrėjo hegemoninio tikrojo vyriškumo paradigma, paprastai siejama su ekonomine nepriklausomybe, racionalumu, emocijų slopinimu, fizine stiprybe, seksualiniu pajėgumu.[4]
Tereškinas taip pat paliečia senėjančio ir nykstančio Lietuvos kaimo vyro patiriamas krizes, kritinę kolūkių nostalgiją. Autorius analizuoja įtampas, kurias vyrai patiria išgyvendami savo kūną ir vyriškumą sporto klubų salėse – šarvuoto vyriškumo išraišką, neapeina ir pagyvenusių vyrų kūno, kaip nesaugumo, baimės ir streso erdvės. Kūno kontekste atvirai, be užuolankų, kalbama apie skirtingas vyrų seksualumo praktikas, lūkesčius ir nusivylimus, atvirą ir užslėptą fizinę agresiją, destruktyvumą, narcisizmą, tuščio pasirodymo spektaklį. Už pažeistos seksualinės praktikos A. Tereškinas pastebi ir tiksliai įvardija bejėgiškumo ir nesaugumo jausmą.
Galiausiai autorius prisiliečia ir prie tėvystės vyriškumo. Jis analizuoja tėvų, išėjusių tėvystės atostogų, įtampas Lietuvoje, juntamas dėl tradicinio požiūrio į šeimą kaip į moters lauką. Taip pat gvildena naujų šeimos modelių, egalitarines ir neotradicines šeimas, jų lūkesčius bei kultūrines, normines priežastis, neleidžiančias šių modelių įgyvendinti.
Negaliu nepritarti jo išvadai apie traumuotos tėvystės padėtį Lietuvoje. „Nors tėvystę galima suvokti kaip vieną iš ryškiausių vyriškos atsakomybės formų, daugelio vyrų tėvystė lieka dviprasmiška ir prieštaringa sfera. Lietuvoje, kaip ir visame Vakarų pasaulyje, tėvystė nėra laikoma vyriškumo įrodymu ar patvirtinimu.“[5] Tuo tarpu Biblijos požiūriu tėvystė (kaip biologinė, taip ir dvasinė) esti brandaus vyriškumo išraiška. Ji reikalauja itin didelės asmeninės ir dvasinės brandos. Tokiam vyriškumui būdingas kantrumas, patiriant sunkumus, atjauta silpniesiems, užuojauta suklydusiems, atlaidumas artimui, meilė priešams.
Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškas Tėvas yra tobulas, – Jėzus nukreipia sekėjų žvilgsnį į tėvišką brandą (Mt 5, 48). Kristus – Dievo Sūnus, įsikūnijęs vyriškame kūne, savo žemiškajame gyvenime atskleidžia ne ką kita, bet Dangiškąjį Tėvą – Kas matė mane, matė Tėvą (Jn 14, 9). Kristologija gali daug ką pasakyti apie vyriškumą, jo pažeidžiamumą ir stiprybę, jo meilę, švelnumą ir tvirtumą, jo mirtį ir prisikėlimą. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi (Kol 1, 16).
Manau, Kristus ir Jo mokymas – nederamai pamiršta vyriškumo paradigma posovietinėje, statistiškai „krikščioniškoje“, Lietuvoje. Vakarų tautos, prarandančios krikščioniškąsias savo šaknis, netenka ir tėviško vyriškumo paveikslo. Tai kritinis momentas bažnyčiai. Ar ji sugebės ne tik išsaugoti, bet ir perteikti, atverti naujai vyrų kartai brandų tėvišką vyriškumą?
Neabejotinai, kontroversiškiausia knygoje aptariama vyrų grupė – homoseksualai ir jų socialinės žaizdos, tautoje patiriama netolerancija. Autorius nevengia kaltinimo akmenį mesti Lietuvoje vyraujančiam konservatyviam ir tradiciniam požiūriui į vyriškumą. Negaili kritikos ir Katalikų bažnyčiai, jos pasisakymams, komentarams žinių portaluose. Tačiau pabrėždamas negatyvų visuomenės požiūrį į homoseksualumą, siejamą su „ligotumu“, „tradicinės šeimos griovimu“, „homoseaksualios propagandos skleidimu“, Tereškinas nepateikia kontrargumentų.
Vis tik su kai kuriomis kritinėmis autoriaus pastabomis galiu sutikti. Deja, viešoje erdvėje ir tarp fundamentaliai nusiteikusių krikščionių homoseksualumo klausimą nuolatos lydi nederamos isterinės emocijos, žeidžiantys epitetai, grasinimais, o ne konstruktyvi diskusija. Krikščionims netinka argumentus grįsti paslėpta homofobija, nevaldomais neapykantos, pykčio protrūkiais, jėgos ir galios pozicija. Šią autoriaus kritiką vertėtų priimti tiek politinei, tiek religinei, tiek žiniasklaidos konservatyviajai pusei bei mokytis kontroversiškais klausimais viešoje erdvėje polemizuoti argumentuotai, neskleidžiant panikos, demonstruojant pakantumą ir meilę artimui.
Kita vertus, negaliu sutikti su A. Tereškino požiūriu į vyrų homoseksualumą, kaip į alternatyvaus vyriškumo formą. Jo pozicija, kad lytiškumas nėra lemiamas biologinių ir psichologinių faktorių, o tik esti socialinis, kultūrinis vyriškumo konstravimas bei performansas, atskleidžia paties autoriaus požiūrio subjektyvumą ir ribotumą, išliekantį tam tikrame sociokultūriniame kontekste. Išnyksta biologinė, psichologinė, filosofinė ir teologinė vyriškumo dimensijos. Tereškinui jos tarytum neegzistuoja, todėl susidaro vaizdas, kad knygos autorius pats kuria ir konstruoja naują vyriškumo standartą. „Mūsų amžiaus, kuriame nebėra jokių absoliutų, žmonijos problema yra „<…> gyvenimo, istorijos ir pasaulio laisvas modeliavimas per savikūrą“ (Carl Henry).[6]
Tačiau galiu pastebėti ir teigiamą postmodernios kultūros aspektą. Ji išsklaido moderniosios epochos idealizmą ir leidžia pažiūrėti tikrovei į akis. Atviras Tereškino žvilgsnis į „konfliktinį vyriškumą“ – stiprioji postmodernios pasaulėžiūros pusė – ne „po kilimėliu sušluoti šiukšles ir dėtis, jog jų ten nėra“, bet išdrįsti pakelti kilimėlį ir pažiūrėti, kas po juo slepiama. Toks žvilgsnis, neabejotinai, pasitarnauja ir bažnyčiai, kuri lengvai įkliūva į bedvasio legalizmo ir moralizmo pinkles, viešą bei privatų „karstų balinimą“, iš savo akiračio pamesdama „vidinį karstų turinį“ – kiekvieno žmogaus, tuo pačiu ir krikščionio, kritusią prigimtį, kuriai reikia Gydytojo. Tereškino apnuoginamas žaizdos vyriškumas, viena vertus, žadina bažnyčią – matydama problemą, ji nebegali kaip strutis kišti galvą į smėlį, laukdama, kada bėda praeis jos nekliudžiusi. Kita vertus, krikščionybė neturėtų imtis agresyvios politikos – „naujų kryžiaus žygių“ prieš kitoniškumą, net jei jis yra nepriimtinas. Manau, kad dėl kraštutinių požiūrio taškų, noro ignoruoti arba agresyviai pulti, homoseksualumas, apskritai, lieka mažai tyrinėtas Lietuvos krikščioniškojoje erdvėje.
Tereškinas, pasitelkęs vyrų gyvenimų, pasakojimų ir kultūrinių tekstų pavyzdžius, provokuojančiai atkuria įvairių atskirtį patiriančių vyrų išgyvenamą vyriškumą ir jo žaizdas. Sociologo pateiktas Lietuvos vyriškumo paveikslas primena biblinę istoriją apie sumuštą ir apiplėštą vyrą, paliktą prie kelio merdėti. Kas padės „kraujuojančiam“ vyriškumui?
Nors ne su visais požiūrio taškais ir autoriaus išvadomis sutinku, tačiau knyga, kaip pirma socialinė ir etninė vyriškumo studija, yra sveikintina ir vertinga pastoraciniu požiūriu. Ji leidžia ganytojams ir krikščionims iš arčiau pamatyti Lietuvos vyrų socialines kančias, netiesiogiai kviečia kiekvieną prisiimti jam priklausančią atsakomybės dalį, pasitelkus intelektualiuosius ir dvasinius savo resursus, ieškoti biblinių, krikščioniškos tradicijos sprendimo būdų nelengvais konfliktinio ir sužeisto vyriškumo klausimais.
2013 m., ruduo
——————–
[1] A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 11
[2] Ten pat, p. 19
[3] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464
[4] A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 135
[5] Ten pat, p. 30
[6] Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464
Literatūros sąrašas:
Biblija, „Tikėjimo žodis“, 2007
A. Tereškinas, Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Baltos lankos, 2011, p. 11, 19, 30, 79
Kevin Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? I d. http://www.btz.lt/lt/laikrastis/1/4464
www.ramioslankos.lt
_64x64_9de.jpg)
