Dievo meilės jūra

Dievo meilės jūra virš aukštų kalnų,    
Dievo meilės jūra slėnių žemumų.
Kai regiu Tave mažame laše,
Noriu šokti Tau savo širdyje.
Leik priglausti veidą
Prie Tavos širdies
Ir išgirsti šauksmą
Meilės ir vilties.
Leisk sušokti šokį
Ten virš sutemų
Ir įžiebti viltį prie širdies langų,
Leisk tekėt po kojom skaidriu upeliu,
Atgaivinti sielas po sausros audrų,
Leisk išgirsti šauksmą spengiančioj tyloj,
Apkabinti lūpas, gęstančioj kančioj.
Tavo meilės jūroj leiski būt lašu,
Įsiliet ir gimti Tavyje šauksmu -
Keltis ir gyventi
Eiti nepaliaut
Į gyvybės miestą
Mylimojo laukt.

 

Ištrauka iš pjesės „Ko verkė pienė“

Gvazdikas (iš lėto, paslaptingai): - Papūtus vasarvidžio vėjui, pienės plaukučiai išskris į skirtingus kraštus, skirtingas pievų apylinkes ir apylinkių miškų rajonus, o gal kiti ir į svetimus tolimuosius miškus nulėks. Ir štai kur didžiausia paslaptis ir stebuklas...
Gėlės: - Kur?
Gvazdikas: - Kiekviename pienės pūkelyje yra pienės gyvybė.
Gėlės ir kamanė: - Gyvybė?
Neužmirštuolė: - Tokiame mažame plaukelyje?
Gladijolė: - Kaip taip gali būti?
Gvazdikas: - Taip, pienės gyvybė telpa mažo pienės plaukelio mažame grūdelyje, tai yra sėklelėje, ir iš tos sėklelės išauga ir pražysta gražuolė geltonplaukė pienė. Po to ta pienė irgi atėjus laikui pasensta ir vėl, papūtus vėjui, jos sėklelės, jos plaukeliai, iškeliauja į skirtingas apylinkes – ir ten pražysta daug naujų pienių – štai kur nuostabiausia, didžiausia paslaptis.
Neužmirštuolė: - Gvazdikėli, tai nori pasakyti, kad tokia didelė paslaptis (parodo rankomis) telpa tokiame mažame grūdelyje (parodo rankomis)?
Gvazdikas: - Taip, neužmirštuole, dažnai didelės paslaptys telpa tokiuose mažuose, paprastuose grūdeliuose, kad mes jų net nepastebime.
Pienė: - Betgi aš nupliksiu, ne, įsivaizduojate, aš nupliksiu, tai baisu, žiauru... (verkia).
Kamanė: - Žinai, piene, tu neverk – aš paprašysiu savo bičiulio voriuko, kad jis nunertų tau skrybėlaitę – ir tu su ja atrodysi tikrai šauni dama.
Pienė: - O ne, juk po skrybėlaite aš vis tiek būsiu plika! Ne... (verkia).
Neužmirštuolė: - Pienele, juk saulutė vis tiek tave glostys švelniais spinduliais. Ji nenusisuks nuo tavęs, vis tiek tave mylės. Ir aš tave mylėsiu.
Gvazdikas: - Ir aš.
Gladijolė: - Ir aš.
Kamanė: - Ir aš, ir skrybėlaitę tau vis tiek padovanosiu!
Rožės: - Ir mes.
Dilgėlės: - Ir mes (susigraudinusios nubraukia ašarą).
 

Tik narcizas nieko nesako, o susižavėjęs vis žiūri į save.
 

Narcizas: - Man atrodo, kaimynėle, tu per daug galvoji apie save. Bet tik pažiūrėk, mano skruosteliai...


 


 

Bendrinti: