Kai atrodo, jog Dievas toli

Aš pasitikiu VIEŠPAČIU, kuris slepia savo veidą nuo Jokūbo namų (Iz 8, 17).

 

DIEVAS TIKRAI YRA, NEPRIKLAUSOMAI NUO TO, KAIP JŪS JAUČIATĖS.

Nesunku šlovinti Dievą, kai jūsų gyvenime viskas klostosi kuo puikiausiai – kai jis parūpina maisto, draugų, šeimą, sveikatą ir laimingų akimirkų. Tačiau aplinkybės ne visuomet malonios. Kaip tada šlovinti Dievą? Ką daryti, kai atrodo, jog Dievas už milijono šviesmečių?

Pats aukščiausias šlovinimo lygis – garbinti Dievą, nepaisant skausmo, dėkoti Dievui išmėginimuose, pasikliauti Juo, kai esate gundomas, pasiduoti Jam, kai kenčiate, ir mylėti Jį, kai atrodo, kad Jis toli.

Draugystę dažnai išmėgina išsiskyrimas ir tyla; draugus atskiria atstumas arba dėl kokių nors priežasčių jie negali pasikalbėti. Draugaudami su Dievu ne visada jausite, kad Jis yra šalia. Filipas Jansis (Philip Yancey, daugelio krikščioniškų knygų autorius) yra išmintingai pastebėjęs: „Bet kokiuose santykiuose būna priartėjimų ir nutolimų, o santykiuose su Dievu, kad ir koks artimas tas ryšys būtų, švytuoklė švytuos tai į vieną, tai į kitą pusę“. Štai tuomet šlovinti darosi sudėtinga.

Kad jūsų draugystė bręstų, Dievas išbandys ją laikotarpiais, kai atrodys, kad jūs atsiskyrėte – laikotarpiais, kai apima toks jausmas, lyg Dievas būtų jus apleidęs ar pamiršęs. Jausitės, lyg Dievas būtų be galo toli. Šventasis Kryžiaus Jonas (vienas iš „Basųjų karmeličių“ ordino įkūrėjas) tokias dvasinės sausros, abejonių, susvetimėjimo su Dievu dienas vadino „tamsiąja sielos naktimi“. Henris Nouenas (Henri Nouwen, katalikų kunigas, daugelio knygų dvasinio gyvenimo temomis autorius) jas vadino „nebuvimo slėpiniu“. E. Tozeris – „nakties tarnyste“. Dar kiti jas vadina „širdies žiema“.

Neskaitant Jėzaus, ko gero, pačią artimiausią draugystę su Dievu turėjo Dovydas. Dievas mielai vadino jį „vyru pagal savo širdį“. Vis dėlto Dovydas dažnai skundėsi jausmu, kad Dievas jį paliko: „Kodėl Tu, VIEŠPATIE, taip nuošaliai laikaisi? Kodėl slepiesi, kai esu nelaimėje?“ (Ps 10, 1). „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl Tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?“ (Ps 22, 2). „Juk Tu esi Dievas – mano tvirtovė; tad kodėl mane palikai?“ (Ps 43, 2).

Be abejo, Dievas iš tiesų nepaliko Dovydo, Jis nepalieka ir jūsų. Jis ne kartą yra pažadėjęs: „Niekada Aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hbr 13, 5). Tačiau Dievas nežadėjo: „Tu visada jausi mane esant šalia“. Tiesą sakant, Dievas pats pripažįsta kartais slepiąs nuo mūsų savo veidą (Iz 45, 15). Kartais jūsų gyvenime Jis nejaučiamas, tačiau vis tiek veikia.

Floidas Maklangas (Floyd McClung, rašytojas, vienas iš „Jaunimas su misija“ vadovų) tokį gyvenimą apibūdina šitaip: „Vieną rytą pabundi ir suvoki, kad visi tavo dvasiniai jausmai dingę. Meldiesi, tačiau nieko neįvyksta. Priešiniesi velniui, bet tai nieko nekeičia. Atlieki dvasinius pratimus... paprašai, kad draugai už tave melstųsi... išpažįsti kiekvieną įsivaizduojamą nuodėmę, tada eini ir prašai atleidimo kiekvieną, kurį pažįsti. Pasninkauji... vis dar niekas nesikeičia. Imi svarstyti, kiek dar ilgai tęsis ši dvasinė tamsuma. Kiek dienų? Savaičių? Mėnesių? Ar tai apskritai kada baigsis?... Toks jausmas, lyg visos tavo maldos paprasčiausiai atsimuša į lubas. Begalinėje neviltyje sušunki: ‚Kas gi man darosi?‘“

Tačiau iš tikrųjų jums nieko blogo neatsitiko! Tai normali jūsų draugystės su Dievu išmėginimo ir brendimo dalis. Kiekvienas krikščionis bent kartą tai patiria, o dažniausiai ir ne kartą. Tai skausminga ir kelia nerimą, tačiau tai būtina jūsų tikėjimo ugdymui. Tai žinodamas Jobas turėjo vilties tomis gyvenimo akimirkomis, kai nejautė Dievo buvimo šalia. Jis sakė: „Eidamas į priekį, Jo nerandu, o atgal – negaliu pastebėti. Kairėje Jis slepiasi, tik negaliu rasti; gręžiuosi į dešinę, bet negaliu Jo matyti. Bet Jis žino kiekvieną mano žingsnį! Teištiria mane ugnimi, išeisiu tarsi grynas auksas“ (Job 23, 8–10).

Kai atrodo, jog Dievas toli, galite imti manyti, kad Jis ant jūsų pyksta ar baudžia už nuodėmę. Tiesa, nuodėmė tikrai atskiria mus nuo artimos bendrystės su Dievu. Mes liūdiname Dievo Dvasią ir griauname savo draugystę su Juo nepaklusdami, konfliktuodami su kitais, pernelyg įnikdami į savo rūpesčius, draugaudami su pasauliu bei darydami kitas nuodėmes (Ps 51).

Tačiau dažnai tas jausmas, jog Dievas jus paliko, kad tapote Jam svetimas, neturi nieko bendra su nuodėme. Tai tikėjimo išmėginimas, su kuriuo tenka susidurti mums visiems: ar ir toliau mylėsite Dievą, Juo pasitikėsite, Jam paklusite ir Jį šlovinsite net tada, kai nejausite Jo artumo, neturėsite regimų Jo veikimo jūsų gyvenime įrodymų?

Klaida, kurią krikščionys šiandien dažniausiai daro šlovindami, – tai patyrimų, o ne Dievo ieškojimas. Jie siekia jausmų, ir jei juos patiria, padaro išvadą, kad Dievą pašlovino. Tai klaida! Iš tiesų Dievas dažnai patraukia šalin mūsų jausmus, kad nuo jų nepriklausytume. Jausmo siekimas – net jei tai artumo su Kristumi jausmas – nėra šlovinimas.

Kol esate krikščionis kūdikis, Dievas jums siunčia daug patvirtinančių emocijų ir dažnai atsako į pačias nebrandžiausias, egocentriškiausias maldas – kad jūs žinotumėte, jog Jis egzistuoja. Tačiau jums augant tikėjime Dievas atjunko jus nuo šios emocinės priklausomybės.

Dievo buvimas visur ir to buvimo pasireiškimas yra du skirtingi dalykai. Pirmasis tai faktas, o antrasis dažnai yra jausmas. Dievas visada yra šalia, net jei jūs to nežinote, o Jo buvimas yra pernelyg didingas, kad būtų galima jį išmatuoti vien emocijomis.

Taip, Jis nori, kad jaustumėte Jo artumą, tačiau Jam kur kas svarbiau, kad pasikliautumėte Juo. Dievui patinka tikėjimas, o ne jausmai.

Labiausiai jūsų gyvenimą brandins tos situacijos, kai gyvenimas byrės į šipulius, o Dievo nebus šalia. Taip nutiko Jobui. Per vieną dieną jis prarado viską – savo šeimą, verslą, sveikatą, visa, ką turėjo. Labiausiai gąsdina tai, kad per trisdešimt septynis skyrius Dievas nepratarė nė žodžio!

Kaipgi garbinti Dievą, kai nesupranti, kas vyksta tavo gyvenime, o Dievas tyli? Kaipgi išlaikyti ryšį krizės metu, kai to ryšio nejauti? Kaip žvelgti į Jėzų, kai akys pilnos ašarų? Tada reikia elgtis taip, kaip darė Jobas. „Puolęs kniūbsčias, jis tarė: ‘Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu ten; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!‘“ (Job 1, 20–21).

Išsakykite Dievui, kaip iš tiesų jaučiatės.

Išliekite Dievui širdį. Išsakykite kiekvieną savo emociją. Jobas taip padarė, kai sakė: „Negaliu leisti savo lūpoms tylėti; kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuosi gyvasties kartėlyje“ (Job 7, 11). Kai atrodė, jog Dievas toli, jis šaukė: „O, kad būčiau kaip kadaise [...] kaip dienomis, kai Dievas mane globojo! Kai buvo mano žydėjimo dienos, ir Dievas saugojo mano palapinę […]“ (Job 29, 2. 4). Dievas supranta jūsų abejones, pyktį, baimę, sielvartą, sumaištį ir klausimus.

Ar žinote, kad savo beviltiškumo išpažinimas Dievui gali būti tikėjimo išpažinimas? Pasitikėdamas Dievu, bet sykiu ir skendėdamas neviltyje, Dovydas parašė: „Pasitikėjau net sakydamas: ‚Esu baisiai kančios prislėgtas!‘” (Ps 116, 10). Tai skamba kaip prieštara: pasitikiu Dievu, bet esu visiškai parblokštas! Dovydo atvirumas iš tiesų parodo gilų tikėjimą. Visų pirma, jis tikėjo Dievu. Antra, jis tikėjo, kad Dievas išgirs jo maldą. Trečia, jis tikėjo, kad Dievas leis kam išsakyti, kaip jaučiasi, ir vis tiek jį mylės.

Susitelkite į tai, koks yra Dievas, – į nekintamą Jo prigimtį.

Nepaisydamas aplinkybių ir savo jausmų, įsikibkite į nekintamą Dievo asmenybę. Priminkite sau, ką žinote esant amžinai teisinga apie Dievą: Jis geras, Jis mane myli, Jis yra su manimi, žino, ką išgyvenu, aš Jam rūpiu, Jis turi mano gyvenimui numatęs puikų planą. Profesorius V. Raymondas Edmanas sakė: „Būdamas tamsoje niekada neabejok tuo, ką Dievas tau pasakė šviesoje“.

Kai gyvenimas byrėjo į šipulius, o Dievas tylėjo, Jobas vis tiek rado dalykų, už kuriuos galėjo Dievą garbinti:

Kad Jis geras ir mylintis (Job 10, 12).

Kad Jis visagalis (Job 42, 2; 37, 5. 23).

Kad Jis pastebi kiekvieną mano gyvenimo smulkmeną (Job 23, 10; 31, 4).

Kad Jis viską valdo (Job 34, 13).

Kad Jis turi numatęs planą mano gyvenimui (Job 23, 14).

Kad Jis mane išgelbės (Job 19, 25–27).

Pasikliaukite, kad Dievas tesės savo pažadus.

Dvasinės sausros laikotarpiu privalome kantriai pasikliauti Dievo pažadais, o ne savo emocijomis, ir suprasti, kad Jis veda jus didesnės brandos link. Vien emocijomis grįsta draugystė labai paviršutiniška.

Taigi neleiskite bėdoms jūsų prislėgti. Aplinkybės negali pakeisti Dievo asmenybės. Dievo malonė tebeveikia visu pajėgumu; Jis vis dar jus, net ir tada, kai jūs to nejaučiate. Net ir tada, kai aplink buvo tamsa ir neviltis, Jobas laikėsi įsitvėręs Dievo Žodžio. Jis sakė: „Nepasitraukiau nuo Jo ištartų įsakymų, branginau širdyje Jo žodžius“ (Job 23, 12).

Šis pasitikėjimas Dievo Žodžiu lėmė, kad Jobas liko ištikimas net ir tada, kai viskas atrodė beprasmiška. Skausmo apsuptyje jo tikėjimas liko tvirtas: „Nors jis ir gali mane užmušti, pasitikiu juo“ (Job 13, 15).

Kai jaučiatės Dievo apleistas, bet ir toliau Juo pasitikite, nepaisydamas savo jausmų, tada jūs šlovinate Jį pačiu giliausiu būdu.

Atminkite, ką Dievas jau yra jums padaręs.

Jeigu Dievas daugiau nieko dėl jūsų nebepadarytų, Jis vis tiek būtų vertas, kad nuolat šlovintume Jį iki gyvenimo pabaigos už tai, ką Jėzus dėl jūsų padarė ant kryžiaus. Dievo Sūnus mirė už jus! Tai pati didžiausia priežastis šlovinti. Deja, mes pamirštame, kokia žiauri ir skaudi buvo auka, kurią Dievas atnašavo dėl mūsų. Žinojimas gimdo apsipratimą. Dar prieš nukryžiavimą Dievo Sūnus buvo išrengtas, sumuštas beveik neatpažįstamai, nuplaktas; Jį keikė ir tyčiojosi, karūnavo erškėčiais, niekino ir apspjaudė. Jėzų užgauliojo, iš Jo juokėsi beširdžiai vyrai, su Juo elgėsi blogiau nei su gyvuliu.

Tada, beveik netekęs sąmonės dėl nukraujavimo, Jis buvo priverstas įkalnėn nešti gremėzdišką kryžių, buvo prie jo prikaltas ir paliktas mirti lėta, nepakeliamai skausminga mirtimi. Kol seko Jėzaus gyvybė, Jo užgauliotojai garsiai Jį įžeidinėjo, tyčiojosi iš Jo skausmo ir šaipėsi iš to, kad Jėzus sakėsi esąs Dievas.

Be to, kai Jėzus prisiėmė visos žmonijos nuodėmę ir kaltę, Dievas nusisuko nuo šio bjauraus vaizdo, o Jėzus visiškoje neviltyje šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl [tu] mane apleidai?“ Jėzus galėjo išsigelbėti, bet tada Jis nebūtų išgelbėjęs jūsų.

Žodžiais neįmanoma nusakyti tos akimirkos tamsybės. Kodėl Dievas leido taip baisingai, nedorai ir neteisingai pasielgti su Jėzumi ir visa tai ištvėrė? Kodėl? Tam, kad išgelbėtų jus nuo amžinybės pragare, kad jūs galėtumėte amžinai būti Jo šlovės dalininkas! Biblija sako: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

Jėzus viską paliko, kad jūs galėtumėte viską turėti. Jis mirė, kad jūs galėtumėte gyventi amžinai. Jau vien dėl to verta Jam nuolat dėkoti ir Jį garbinti. Taigi niekada daugiau neabejokite, už ką turėtumėte būti dėkingi.

 

Ištrauka iš knygos Rick Warren „Kam aš čia esu?“

 

Knygą galite įsigyti internetiniame krikščioniškame knygyne https://elknygynas.lt/produktas/kam-as-esu-rick-warren/

Bendrinti: