Kenčiame, nes nenorime išmokti vaikščioti tamsoje

Mes galvojame, kad mūsų kančios šaltinis yra tai, kas mus gąsdina: tamsios mintys, tamsios emocijos, tamsios naktys... Tikimės, kad gindamiesi nuo šių dalykų jausimės tvirčiau ir saugiau. Aišku, mes klystame, ir tai vis iš naujo įrodo mūsų patirtis. Tikrasis kančios šaltinis – ne tai, kas iš tiesų yra šalia, bet mūsų nenoras sužinoti, kas iš tiesų yra šalia. Kenčiame, nes nenorime išmokti vaikščioti tamsoje – t. y. susitaikyti su sunkia situacija, o ne sukti akis į šalį. Svarbu išmokti priimti naktį taip pat drąsiai kaip ir dieną.

Viena populiariausių amerikiečių pamokslininkių ir rašytojų Barbara Brown Taylor sako, kad ši knyga nėra skirta padėti sau. Bet ji duoda vienintelį patarimą – stengtis kuo daugiau sužinoti apie savo paties patamsius. Kokias istorijas sau pasakoji susidūręs su baime? Ko būtent baiminiesi ir ką tau liepia daryti protas? Ką tokio išmokai tamsoje, ko niekada nebūtum galėjęs išmokti šviesoje?

Biblijos istorijose labai daug kas vyksta sutemus. Skaitant jas gali pastebėti žmonių gebėjimą ištverti Dievo atsitraukimą bei orientuotis tamsoje. Prisiminkite, kaip Dievas liepė Abraomui pažvelgti į žvaigždes nakties danguje. Arba kaip Jokūbas naktį grūmėsi su angelu. Jokūbo vizija, regėta naktį – laiptai į dangų – turbūt įkvėpė eilutę: „Iš tikrųjų Viešpats yra šioje vietoje, tik aš to nežinojau.“ Naktis – neįtikėtinų pokyčių metas. Prisiminkite Kristaus gimimo istoriją – piemenys, žvelgiantys į dangų, pilną angelų. Prisiminkite Išminčius, naktį keliaujančius paskui žvaigždę.

Net ir tada, kai šviesa pasitraukia ir atslenka tamsa, Dievas vis dar lieka pasaulio Viešpats. Net tada, kai nematote, kur einate, ir niekas neatsiliepia į jūsų šauksmą, tai dar ne įrodymas, kad likote vienas. Dieviškoji Apvaizda viršija visas mūsų žinias apie Jį ir visas mūsų galimybes prisišaukti Jo pagalbos. Bet štai ką teigia tikėjimas: tamsa nėra tamsi Dievui; naktis Jam šviesi kaip diena. Tai vadinama gąsdinančia ir viliojančia Dievo paslaptimi, kuri peržengia bet kokias žmogaus suvokimo ribas. „Ką bedarytum, tave visada nuo Dievo skirs tamsa ir debesis, – rašo nežinomas XIV a. „Nežinojimo debesies“ (The Cloud of Unknowing) autorius, – kuris neleis aiškiai Jo matyti nušvitus protui nei patirti Jį meilės saldybėje. Taigi nusiteik ilsėtis šioje tamsoje tiek, kiek išgalėsi, ir visada šaukis to, kurį myli. Nes jei tau ir bus leista Jį patirti ar išvysti, Jis visada bus gaubiamas debesies ir tamsos“.

Kapadokijos vienuolis Gregorijus Nysietis pirmasis suvokė, jog Mozės debesis – tai raktas į dvasinį gyvenimą. „Mozės vizija prasidėjo nuo šviesos, rašo jis. Paskui Dievas kreipėsi į jį iš debesies. Kai Mozė pakilo dar aukščiau, jis išvydo Dievą tamsoje“. Gregorijaus manymu, tie, kurie trokšta priartėti prie Dievo, neturėtų stebėtis, kai jų regėjimas tampa miglotas, nes tai ženklas, kad juos pasitinka neįžvelgiama Dievo didybė. Jei nepasiduosime ir žengsime ten, kur mūsų akys ir protai nebegali mums padėti, anksčiau ar vėliau mūsų dvasinė kelionė pasieks kulminaciją, ir mes atrasime Dievą.

„Tamsios emocijos“

Tokios emocijos kaip gedulas, baimė ir neviltis tamsiosiomis emocijomis vadinamos ne todėl, kad būtų žalingos ar nenormalios, o todėl, kad Vakarų kultūra jas laiko „uždarytas tamsoje“ kartu su kitais gėdingais dalykais kaip antai asmeninis bankrotas ar seksualiniai iškrypimai. Jei kada teko atsidurti tamsiųjų emocijų apsuptyje, greičiausiai sulaukėte subtilių pastabų, kad privalote su jomis susidoroti, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kai kuriems teko išgirsti ir griežtesnių pareiškimų – esą, jei nepadarote to laiku, vadinasi, nepakankamai tikite Dievą. Tarytum vos panorėję galėtume  žaibiškai  išvyti pavyzdžiui, gedulą lydintį liūdesį. Psichiatrė Greespan tai vadina dvasiniu aplinkkeliu – kai religija pasitelkiama norint išsisukti nuo tamsiųjų emocijų, nors galėtų mus skatinti priimti jas kaip tikrus dvasinius mokytojus. Greenspan teigia, kad viena svarbiausių priežasčių, stumiančių žmones depresijon – liūdesio netoleravimas. Kitais žodžiais tariant, daugelio rimtų mūsų problemų priežastimi tampa ne pačios emocijos, bet nesugebėjimas jas ištverti. Negalėdami pakęsti tamsos, išbandome visų rūšių „dirbtinę šviesą“, įskaitant apsipirkinėjimą, TV, internetą. Nėra tamsių emocijų – yra tik nemokšiški bandymai susitvarkyti su emocijomis, kurių negalime ištverti.

Parengta pagal Taylor B. knygą „Išmokti eiti tamsoje“