Dr. Morganas Peckas, remdamasis klinikine praktika, savo knygoje išsamiai analizuoja meluojančių žmonių elgseną. Melas yra vienas iš blogio požymių. Blogį autorius apibūdina kaip jėgos panaudojimą, siekiant užkirsti kelią kitų dvasiniam tobulėjimui, kad tik pavyktų išsaugoti nepaliestą savo liguistą esybę. Kitaip tariant – tai kaltųjų ieškojimas. Apkaltinti stengiamės ne stiprius, bet silpnuosius. Dažniausiai pasitaikantis dominavimo pavyzdys – vaiko ir tėvų santykiai. Vaikai negali atsisakyti tėvų priežiūros, tad ir nesugeba ištrūkti iš blogio pinklių (jeigu tėvų požiūris į juos kaltinantis). Suaugusieji irgi gali tapti bejėgiai dėl savo pačių nesugebėjimo drąsiai elgtis arba kai jiems į pakaušį įremiamas šautuvas (kraštutinis tokios situacijos pavyzdys – holokaustas).
Apie tai, kaip svarbu apibrėžti blogį, kalbėta jau ne kartą, tačiau moksle blogis nebuvo įvardytas kaip nuodugnių tyrimų objektas, blogio sąvoka neegzistuoja psichiatrijos moksle, kai kurių pacientų taip ir neišdrįsome pavadinti blogais, todėl, būdami šalia jų, galime jausti neįvardijamą baimę ar pasišlykštėjimą. Visgi net ir blogio įvardijimas susijęs su tam tikrais pavojais. Šioje knygoje blogais vadinami žmonės nėra pamišėliai ta prasme, kuria mes dažniausiai suvokiame šį žodį. Jie nevapa sau po nosimi ir nėra silpnapročiai. Jie – racionaliai mąstantys ir pasitikintys savimi, einantys atsakingas pareigas, uždirbantys pinigus, puikiai pritapę visuomenėje ir iš pirmo žvilgsnio niekaip nepasakytum, kad jie turi psichikos nukrypimų. Tačiau tai, kad tokiems žmonėms, ko gero, nejausime nė lašo užuojautos, rodo tik mūsų emocines reakcijas, bet nepadeda atsakyti į klausimą, ar iš tikrųjų blogį žmoguje galima laikyti liga.
Jei taip vadinami blogi žmonės išsiskiria ne savo nusikalstamais poelgiais arba nuodėmių sunkumu, tai kaip juos atpažinti? Tokie žmonės visiškai nesugeba pripažinti savo nuodėmingumo, nepriima to, kas jiems nemalonu, laiko save tobulais, apkaltindami kitus. Pasinaudodami kitais jie išsaugo savo tobulumo įvaizdį. Jiems nesvarbūs kito žmogaus norai. Tai tikrai stiprios valios žmonės, pasiryžę gauti tai, ko nori jie. Kitus jie valdo geležine ranka. Galbūt iš prigimties blogi žmonės turi tokią stiprią valią, kad nesugeba jos pažaboti. Piktybiniam narciziškumui būdingas užsispyręs nenoras paklusti aukštesnei valiai. Šėtonas nesutiko su Dievo sprendimu, kad Kristus už jį pranašesnis. Jam nekilo mintis, kad galėtų būti netobulas, todėl paklusti aukštesnei valiai negalėjo. Taigi šėtonas pats nutarė vykdyti teisingumą. Visi blogi žmonės tampa panašiais, nors subtilesniais teisingumo vykdytojais ir žudo gyvybę bei gyvybingumą aplink save stengdamiesi išsaugoti tikėjimą savo tobulumu. Puikybė – pernelyg didelis išdidumas ir arogancija, kuri verčia žmones neigti kasdienius jų ydingumo įrodymus. Save įsimylėję žmonės trokšta jaustis teisūs, nepaisydami akivaizdžių padarinių
Kur viešpatauja blogis, jį neišvengiamai lydi melas. Blogi žmonės negalvoja apie kitų interesus, nesugeba suprasti kitų žmonių. Ir priešingai, psichinės ligos paprastai atsiranda dėl to, kad stengiamės išvengti emocinių kančių. Tie, kurie atvirai pripažįsta savo depresyvias nuotaikas, abejones, vidinę sumaištį ir neviltį, gali būti kur kas sveikesni už tuos, kurie paprastai būna pasitikintys, ramūs ir patenkinti savimi. Neigdami savo kančias daug geriau parodome, kad sergame, negu pripažindami savo ligą.
Visomis nuodėmėmis įžeidžiame Dievą ir kitus žmones ir tampame atskirti nuo jų. Blogi žmonės sąžinės graužaties sukeliamų kančių – skausmingo suvokimo, kad yra nuodėmingi, nevykę ir netobuli, – kratosi, priversdami kentėti kitus ir ieškodami kaltų. Jie patys nebūtinai kenčia, o aplinkiniai – visada. Blogio apimtų žmonių užsispyrimas yra toks neįtikėtinai didelis dėl noro pasijusti galingiems. Jie patys turi manyti, kad sugeba nuolat viską kontroliuoti ir valdyti. Taip elgtis reikalauja jų narciziškumas. Bet juk mes žinome, kad iš tikrųjų jie nieko nekontroliuoja. Jų demonstruojamas nusimanymas ir yra ne kas kita, o tik išorinis įvaizdis. Susidarytas įspūdis. Ne jie kontroliavo savo pačių elgesį, o jų narcistinės nuostatos, kurios vertė juos vis įtaigiau kurta normalios ir brandžios asmenybės įvaizdį. Kiek psichinių jėgų prireikia norint išlaikyti šį tobulumo įvaizdį, kuris toks reikalingas blogiems žmonėms! Jie, ko gero, išeikvoja tiek pat jėgų įtikinamiems išsisukinėjimams kurti ir destruktyviems veiksmams pagrįsti, kiek normalūs žmonės jų skiria gražiems santykiams puoselėti.
Kodėl taip yra? Kokios jėgos juos užvaldo, kas juos verčia taip elgtis? Dažniausiai tai būna baimė. Jiems baisu, kad išorinis įvaizdis subliukš ir visas pasaulis, o kartu ir jie patys, išvys savo tikrąjį veidą. Jie ištisai baiminasi, kad teks tiesiogiai pažinti savo pačių blogį. Iš visų emocijų baimė kelia didžiausias kančias. Kad ir kaip puikiai kasdieniame gyvenime tokie žmonės apsimetinėja esantys ramūs ir susitvardę, jie gyvena ištisinėje baimėje. Tas siaubas ir kentėjimas yra nuolatinis jų palydovas ir toks neatsiejamas nuo jų pačių asmenybės, kad sąmoningai šių jausmų jie gali net ir nesuvokti. Bet net jei ir suprastų, ką jaučia, jų begalinis narciziškumas neleistų jiems to pripažinti. Net jei ir negalime gailėtis tokių žmonių dėl jų laukiančios neišvengiamai siaubingos senatvės ar galvodami apie jų sielų likimą po mirties, neabejotinai galime jų gailėtis dėl to, kad jiems nuolat tenka gyventi ištisinėje baimėje.
Blogas asmens savybės daugiau ar mažiau lemia jo vaikystės aplinka, tėvų nuodėmės ir iš jų perimti įpročiai. Tačiau kartu blogis visada yra sąmoningas paties žmogaus pasirinkimas, tiksliau sakant, tam tikra pasirinkimų seka. Tai, kad mes visi atsakingi už savo sielų sveikatą, nereiškia, kad prasta sielos būklė nėra liga. Dar kartą noriu pakartoti, kad saugiausia ir patikimiausia nemėginti ligos apibrėžti pagal tai, ar žmogus tapo auka, ir pagal jam tenkančios atsakomybės lygį, bet vadovautis jau pasiūlyta apibrėžtimi: negalavimas ir liga yra bet koks mūsų organizmo ar asmenybės sutrikimas, kuris trukdo pasireikšti mūsų žmogiškajam potencialui.
Blogį svarbu įvardyti. Sugebėję teisingai įvardyti tam tikrą reiškinį, tampame šiek tiek pranašesni už jį. Žinodami pavadinimą, tiksliai suvokiame, kas tai yra. Blogį sunku atpažinti ir su juo susitaikyti net labai brandiems suaugusiesiems, tad ką kalbėti apie vaikus, kurie emociškai išlikti galės tik tada, jei sugebės sutvirtėti psichologiškai. Nors tokia tvirtybė ar kitos psichologinės apsaugos priemonės būtinos, kad vaikas galėtų užaugti, vėliau jos neišvengiamai atsiliepia suaugusio žmogaus gyvenimui ir palieka skaudžių padarinių. Susitaikyti, kad tėvai buvo blogio skleidėjai žmogui yra sunkiausia ir skausmingiausia psichologinė užduotis. Daugeliui nepavyksta to padaryti ir jie nepajėgia išsivaduoti iš blogio įtakos. Reikalingą kritišką požiūrį puikiai pavyksta išsiugdyti tik tiems, kurie tiksliai sugeba įvardyti šias jėgas. Nes „įveikti blogį“, tai „rasti jam pavadinimą“. Bendraudami su blogais žmonėmis turime išsiaiškinti, kaip reikia elgtis. Greičiausiai nepriimti kaltės, kuri lieka pabendravus su jais, nepasiduoti spaudimui, manipuliacijai.
Autoriaus patirtis rodo, kad blogis – demoniškas ar žmogiškas - stebėtinai greitai pripažįsta autoriteto viršenybę. Įgyti viršenybę prieš blogio jėgas nėra taip paprasta. Tam prireikia daug jėgų, žinių, ir svarbiausia – meilės. Žinant, kad esi viršesnis už žmoguje esantį blogį, galima imtis kovoti su žmogaus baime. Juk blogų žmonių reikia gailėtis, o ne nekęsti.
Parengta pagal M. Pecko knygą „Melo žmonės“. Knygą galite įsigyti krikščioniškajame internetiniame knygyne.
_64x64_9de.jpg)
