Ray Galea: „Rankose neatnešu nieko. Romos katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumų samprata“

Šioje knygoje, kaip skelbia jos antraštė, rašoma apie katalikų ir protestantų tikėjimo skirtumus. Ji parašyta nuoširdžiai, atvirai ir pakankamai aiškiai, kiek tai įmanoma aprėpti nedidelėje knygoje. 
Tačiau pirmą kartą išvydusi šią knygą knygyno lentynoje nesiryžau jos įsigyti - dvejojau, ar šios knygos autorius, buvęs katalikas, pasirinkęs protestantų tikėjimą, bus pakankamai pagarbus Romos katalikų tikėjimui, o ir pavadinimas man nepatiko. Galvojau: „Kaip krikščionis ateina pas Dievą tuščiomis rankomis? O gal šiame pavadinime atsispindi kokia nors paslėpta panieka kai kuriems krikščionims?“

Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ši knyga vis tik pateko į mano rankas, ir, turiu prisipažinti, pasimokiau dar kartą, kaip svarbu neturėti išankstinės nuostatos... Šios knygos autorius, kaip skelbiama ir jos anotacijoje, "veda ieškojimų pėdsakais, žvelgdamas į svarbiausius dalykus, kurie skiria protestantus nuo katalikų, Šventojo Rašto mokymo šviesoje. Tai iššūkį metanti neįkainojama knyga ir protestantams, ir katalikams". Gal tik paprieštaraučiau, jog iššūkis metamas daugiau katalikams, nei protestantams.

Galiu patvirtinti, kad knygos autorius itin nuoširdus ir atviras, o jo pateikti tikėjimo skirtumai išdėstyti gana aiškiai ir pagarbiai (skaitydama knygą pagalvojau, kad išties reikalinga tokia literatūra, kurioje ši tema būtų aiškiai išdėstyta). O knygos pavadinimas turi, pasirodo, išties gilią prasmę (nors rinkodaros sumetimais tokio pavadinimo aš asmeniškai nesirinkčiau, bet gal kaip tik jis kai kuriuos ir pritraukia bei sudomina?).

Norėčiau įkelti keletą šios knygos ištraukų.

Jeigu Jėzus panoro tapti mano Viešpačiu ir Gelbėtoju, man reikėjo apsispręsti, per kurią bažnyčią pas Jį eiti. Nenorėjau manyti, jog vien dėl to, kad gimiau kataliku, tai iš esmės yra teisingas pasirinkimas. Žinojau, jog lygiai taip pat lengvai galėjau gimti baptistu arba mormonu. Taigi šešis mėnesius praleidau skaitydamas ir kalbėdamasis su kunigais bei tarnautojais, kad išsiaiškinčiau katalikų ir protestantų skirtumus. Kaip jų mokymai dera su Jėzaus ir apaštalų mokymu? <...>

Jaučiau, jog nebegaliu pasilikti Katalikų bažnyčioje ir būti ištikimas Viešpačiui Jėzui.

Šitaip viešai apsispręsti prieš savo draugus buvo viena, o pasakyti tai savo tėvams, kuriuos labai mylėjau, - visai kas kita. Mama neprieštaravo, kad lankyčiau protestantų bažnyčią, jei kartu vaikščiosiu ir į mišias. Tačiau katalikybės išsižadėjimas jei reiškė asmeninį jos tikėjimo, jos motinystės  ir jos bendruomenės atstūmimą. Tai reiškė išsižadėti visko, kas jai buvo brangu. Pagaliau tai reiškė atsisakyti to, ką ji laikė keliu į išgelbėjimą.

Kiek prisimenu, dėl šito mano apsisprendimo ji kasdien verkė beveik dvejus metus. Nė vienos nuodėmės nebuvo taip sunku atsižadėti, kaip matyti tokį poveikį savo motinai. Tačiau laikiausi įsitvėręs Jėzaus žodžių: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane - nevertas manęs (Mt 10, 37). [18-19 p.]

Kai kurios šios knygos ištraukos nuskamba aštriai ir itin kritiškai katalikų doktrinos atžvilgiu.  Bet ne todėl, kad jos autorius negerbtų šio tikėjimo ar norėtų jį paniekinti. Autorius akivaizdžiai patyrė savo tikėjimo virsmą: susitikimą su Kristumi, tikrą atsivertimą ir nuoširdžiai ieškojo Dievo - būtent tai ir atvedė jį į protestantų bažnyčią.

Šiomis dienomis įprasta menkinti tiesos paieškas. „Kas gi ta „tiesa“? - sako žmonės. - Tai tik nuomonės reikalas“. Tačiau juokinga, kaip karštai mes giname tiesą, kai iškraipomi ar neteisingai suprantami mūsų pačių žodžiai. Arba kai kas nors mums pameluoja ar apiplėšia, kad ir kas tai būtų - krautuvės pardavėjas ar valdžia.

Tiesa iš tikrųjų svarbi. O svarbiausia - tiesa apie Jėzų <...>.

Kai rašau šiuos žodžius, tie jausmai manyje vėl atgyja - širdgėla dėl to, kad įskaudinau šeimos narius, jausmas, jog išdaviau savo kultūrą ir bendruomenę, kaltinimai arogancija („Nejaugi manai, kad žinai daugiau už popiežių?“).

Bet kai esi įsitikinęs, jog kažkas yra tiesa, principingumas reikalauja elgtis būtent pagal įsitikinimus. <...>

Kad ir kokios būtų jūsų pažiūros skaitant šią knygą, meldžiu, kad ieškotumėte tiesos apie Jėzų. Ir kai ją rasite - o Dievas pažadėjo, kad jeigu sąžiningai ieškosite, taip ir bus, - čiuptumėte ją ir tvirtai jos laikytumėtės. Nes kad ir kokios sunkios būtų paieškos ir kokios skausmingos pasekmės, kai atrandate tiesą, pasak Jėzaus, ji padaro jus laisvus [19-20 p.].

Mano pateiktos ištraukos daugiau susijusios su autoriaus išgyvenimais, tačiau knygoje rasite ir išsamią tikėjimo skirtumų apžvalgą.

Šio autoriaus patirtis artima ir tuo, jog mes gyvename katalikiškame krašte, taigi daugelio protestantų patirtis, matyt, panaši... Galbūt ji pagelbės tiems protestantams, kurie katalikybę išpažįstantiems artimiesiems nori pagrįsti savo pasirinkimo priežastis.

Galiausiai galiu tik paantrinti Reformatų literatūros centrui, (2011m.) išleidusiam šią knygą - manau, šis leidinys gali pasitarnauti ir katalikams, ir protestantams, nes (deja) ne visi pakankamai gerai žinome apie savo tikėjimo šaknis bei ištakas.

Kitą vertus labai norėtųsi, kad tokio pobūdžio knygą parašytų lietuvių teologas, o apie šį leidinį atsilieptų kas nors iš Romos katalikų.

Knygą galima įsigyti Reformatų knygyne arba el. knygyne: http://knygynas.btz.lt/e-btz.lt    

A. U.