Šios knygos autoriai R. ir L. Eyre nagrinėja skaudžią vaikų auklėjimo temą ir auklėjimo klaidas. Autoriai dalinasi patirtimi, kaip tėvai galėtų:
išmokyti vaikus prisidėti prie savo norų įgyvendinimo, paskatinti atsakomybę ir motyvaciją vaikuose bei išugdyti gudrius ir ekonomiškai išprususius vaikus.
Knyga „Duok pinigų" (angl. „The Entitlement Trap") tapo New York Times bestseleriu Nr. 1. Kaip pasakoja autoriai, „nepelnytos teisės" yra geriausias pavadinimas apibūdinti požiūriui, kai vaikai mano galį turėti, privalą turėti ir nusipelnę visko, ko tik užsimano, bei to, ką turi jų draugai - ir kad turi turėti tai dabar, be to, jiems nereikia to užsidirbti arba ką nors dėl to paaukoti.
Jie mano turį teisę daryti ką panorėję, daryti tą patį, ką daro jų draugai, dabar ir nieko už tai nemokėti.
Dėl šio nepelnytų teisių turėjimo jausmo vaikai tampa netvarkingi, neturi stimulo, nuobodžiauja, daro prastus pasirinkimus, jų norai turi būti patenkinami neatidėliojamai, jie nuolat reikalauja daugiau ir tampa priklausomi nuo įvairiausių dalykų (įskaitant ir priklausomybę nuo technologijų).
Galbūt didžiausia nepelnytų teisių problema ta, kad tarpstant iliuzijoms nėra realių gyvenimo pasekmių ir apskritai jokios motyvacijos dirbti, kad ką nors gautum. Kas nors visada išgelbės, ištrauks iš bėdos, nupirks naują daiktą, išteisins, suteiks dar vieną progą, sumokės skolą ir įteiks tai, ko prašai.
Nepelnytos teisės yra dvigubi spąstai vaikams. Viena vertus, jie suteikia vaikams viską, ko jiems nereikia: nuolaidžiavimą, nuobodulį, išpuikimą ir tingumą. Kita vertus, atima viską, ko jiems tikrai reikia: motyvaciją, savarankiškumą, išradingumą, pasitenkinimo jausmą, atsakomybę bei galimybę realiai dirbti, kad gautų daiktų ir patirtų pasitenkinimo savimi pačiu bei savigarbos jausmą.
Štai keletas istorijų, dėl ko mums būtina susimąstyti, kaip auklėjame savo vaikus: „Mūsų aštuonmetis sūnus buvo priblokštas, kai pasiūlėme jam užsidirbti pinigų, kad galėtume pakeisti kaimynų langą, kurį jis išdaužė svaidydamas akmenis. Jis pareiškė: „Tu esi mano mama, ir turėtum tuo pasirūpinti".
„Esu šeštos klasės mokytoja. Norėdama sužinoti, kas nutiko mokinei, kuri mokykloje nesirodė ištisas tris dienas, nutariau ją aplankyti. Motina paaiškino, kad jos dukra atsisakė eiti į mokyklą, kol negaus naujų firminių džinsų ir batų, kuriuos, jos teigimu, turi visi jos draugai. „Penktadienį - algos mokėjimo diena, gausiu pinigų, viską nupirksiu, ir pirmadienį ji jau bus mokykloje", - pažadėjo motina.
„Esu namų šeimininkė, o mano vyras sunkiai dirba, kad aprūpintų šeimą. Kai paprašiau savo keturmečio Driu padėti man išplauti indus, jis atšovė: „Tėtis tai neprašo jam padėti darbe - tad ir tu turėtum pati susitvarkyti - kaip ir tėtis."
Jūsų dėmesiui siūlome šios knygos ištrauką.
______________________________________
Šeimos taisyklės
Visos ilgalaikės institucijos turi elgesio standartus - taisykles, kurios daro įtaką žmonių tarpusavio bendravimui ir santykiams su aplinka. Šeimos taisyklės, kurias kuriant dalyvauja jūsų vaikai, tampa šeimos tapatumu ir pasididžiavimu - dalimi jūsų šeimos kultūros ir dalimi nuosavybės, kurią vaikai turi šeimoje.
Per šeimos išvyką ar atostogas, arba ypatingame šeimos susirinkime, kada turite šiek tiek papildomo laiko, sukurkite savo šeimos taisykles, visomis teisėmis dalyvaujant vaikams. Nuspręskite, kokia bausmė ar nuobauda turėtų būti skiriama už kiekvienos taisyklės pažeidimą ar nesilaikymą.
Kai mūsų vaikai buvo dar visai maži, atradome, kad jiems reikia nubrėžti ribas, nors jie to niekada nepripažino. Ribos - tai šeimos taisyklės, kuriose labai aiškiai nurodyta, ko tikimasi iš vaikų ir kokios bus pasekmės, jeigu jų nesilaikysi!
Mes turime brangų draugą, kaimo gydytoją, kuris, atrodo, žino viską apie viską! Be kita ko, jis augina grynaveislius šunis. Atvykę nusipirkti geidžiamų šuniukų, žmonės visuomet pastebi, kaip gerai jie elgiasi. Kai jo paprašo išduoti paslaptį, jis sako: „Matote tą aukštą tvorą aplinkui tą didelį lauką? Vadinu tai „saugiomis ribomis". Šie šunys turi daug erdvės klajoti, tačiau jie tiksliai žino, kur yra ribos. Tvora suteikia jiems saugumo jausmą, ir aš manau, kad kaip tik todėl dauguma jų gerai elgiasi ir yra daug lengviau dresuojami negu tie, kuriems leidžiama tiesiog lakstyti be ribų!"
Taip pat yra ir su šeimos ribomis, tai yra taisyklėmis. Mes norėjome, kad mūsų vaikai jaustųsi šeimos taisyklių kūrėjai, taigi kai mūsų dviem vyriausioms dukroms buvo tik treji ir dveji metai, paskelbėme, kad kursime šeimos taisykles. Kai pasiėmėme popieriaus ir pieštuką, kad jas užsirašytume, mūsų trimetei iš karto gimė gera idėja. Žiūrėdama tiesiai į savo išdykusią mažąją sesutę, ji pasakė: „Manau, kad turėtume užrašyti: niekada nemušk kitų mažų mergaičių!"
„Kokia šauni mintis", - pritarėme mes ir tuoj pat užrašėme.
Paskui dvimetė pasiūlė savo taisyklę (mūsų nuomone, tai irgi buvo puiki mintis, nes dieną prieš tai mes pamatėme ją nusitaikiusią į elektros rozetę su šakute): „Niekada nekišk rankyčių į elektrą." Mes tiksliai supratome, ką ji nori pasakyti, pagyrėme ją ir užrašėme jos taisyklę.
Bėgant metams, kiekvienas vaikas turėdavo naujų pasiūlymų naujoms taisyklėms, ir mes pareigingai sąrašą papildydavome. Po kelių metų mūsų vyriausioji, dabar jau aštuonerių, vieną dieną priėjo prie manęs ir pasakė: „Mama, mes jau turime 32 šeimos taisykles. Niekaip negalėsime tiek atsiminti! Netgi Biblijoje yra tik Dešimt Įsakymų! Mums reikia jas supaprastinti!"
„Tu visiškai teisi, brangioji!" - pritariau jai. Nuo tos dienos nusprendėme, kad turėsime tik 5 šeimos taisykles, o prie kiekvienos iš jų pridėsime labai aiškią bausmę arba pasekmę, jeigu taisyklės nebus laikomasi! Kadangi šeimos susirinkimuose daugelį kartų buvome aptarę kiekvieną taisyklę, ir kadangi vaikai padėjo mums suformuluoti pasekmes, kiekvienam buvo labai aišku ir kiekvienas tiksliai suprato, kokios yra ribos ir kas laukia, jeigu taisyklės bus pažeistos. Mes netgi sukūrėme trumpą paiką dainelę, kad jie lengviau įsimintų 5 taisykles. Ją dažnai dainuodavome susirinkimo pradžioje, kai vaikai dar buvo nedideli.
Mūsų penkios šeimos taisyklės (su jų palydimosiomis „bausmėmis", arba pasekmėmis, buvo tokios:
Ramybė (eiti prie atgailos suolelio - daugiau apie tai vėliau);
Pagarba (pradėti iš naujo - tai reiškia, kad gauni kitą galimybę atsakyti pagarbiai);
Prašymas (jeigu mes nežinome, kur tu esi, tai kitą kartą, kai norėsi kur nors eiti, negalėsi);
Tvarka (negali išeiti iš namų, kol nesusitvarkysi);
Paklusnumas („prašau" yra mūsų raktinis žodis - jis reiškia, kad privalai tai padaryti).
Pasekmės mums reiškia daugiau negu jums, nes mes „suvaidindavome" jas savo kassavaitiniuose šeimos susirinkimuose.
www.tapati.lt
_64x64_9de.jpg)
