„Vėl tikiu“: žymaus C. S. Lewiso biografo kelias iš ateizmo į tikėjimą

Prieš pora dešimtmečių A. N. Wilsonas parašė prieštaringai nuskambėjusią C. S. Lewiso biografiją. Šis ir kai kurie kiti jo darbai žadino krikščionims viltį, kad Wilsonas gali tapti (anot A. Jacobso) „figūra, kurios taip ilgai laukėme, antruoju C. S. Lewisu".

Tad, kai po kelerių metų A. N. Wilsonas viešai atsisakė krikščionių tikėjimo ir pradėjo išjuokti krikščionybę, daugeliui buvo netikėta.

Tačiau per pastarąsias Velykas, Jungtinės Karalystės laikraštyje „Daily Mail" pasirodė Wilsono raginimas Britanijos krikščionims neišsigąsti „pašaipių" ir „savimi patenkintų" kritikų, tokių kaip Richardas Dawkinsas.

Taigi, kaip matome, A. N. Wilsonas vėl atsigręžė į tikėjimą. Kodėl? Daugiausia todėl, kad Evangelijos tiesą tvirčiausia įrodo tai, kad ji veikia žmonių gyvenimuose.

Wilsonas rašė, kad jaunysteje jis „ėmė stebėtis, kad Velykų istorija jam priimtina." Įžengęs į ketvirtąją dešimtį metų, jis atsisakė bet kokio religinio tikėjimo.

Kodėl? Jis teigia, jog tai įvyko jam vis giliau žengiant į kultūrą, kuri yra „ypatingai sekuliari ir antireliginė". Jis kalba, jog „savo gėdai" ėmė plaukti pasroviui. Jo žodžiais tariant, krikščionių tikėjimas ėmė atrodyti jam „netašytas" ir „neseksualus".

Ir Wilsonas nesustojo, pradėjęs „žaisti su ugnimi": jis ėmė „žengti į priešingą pusę, nei krikščionybė" ir parašė knygą, kurioje Jėzų pavaizdavo kaip „mesianistinį pranašą, kuris... . . tikrai pralaimėjo ir tikrai mirė."

Tačiau vos prieš kelias savaites Verbų sekmadienį, Wilsonas pranešė, jog „išgirdo Evangelijos giesmę" ir  sutinka su jos „visišku paprastumu." Be to, per pastaruosius penkerius metus, jis atsitraukė nuo savo knygoje aprašyto pralaimėjusio mesianistinio pranašo ir žingsnis po žingsnio artėjo link tikėjimo, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų.

Ir vėl kyla klausimas „kodėl"? Viena iš priežasčių taip pat buvo tai, kad ateizmas ir ateistai - jo žodžiais tariant - „yra praradę esminį gyvenimo patyrimą." Jis rašė, jog klausydamasis Bacho ir skaitydamas krikščionių autorių darbus, suprato, kad jų „gyvenimo suvokimas kur kas gilesnis, išmintingesnis ir visapusiškesnis nei [jo] paties," o žvelgti į pasaulį per tikėjimo prizmę „kur kas įdomiau", nei siūlo kitos pasaulėžiūros.

Taip pat įtakos turėjo menkas žmogaus vertinimas, kurį skelbia darvinizmas. Žmonės, kurie tvirtina, kad mes esame „tiesiog beždžionės antropoidai",  negali tikėtis pasiekti ko nors daugiau, nei įvaldyti primityvią kalbą.  Tai, kad „egzistuoja kalba", meilė, muzika, įtikino Wilsoną, jog mes esame „dvasinės būtybės". Wilsonui tai tapo įrodymu, kad „tikėjimas Dievo įsikūnijimu, ir tuo, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir toliau siekia atkurti žmogiškumą pagal savo atvaizdą, paprasčiausiai yra tiesa."

Ir pagaliau, jo žodžiais tariant, „dar svaresnis argumentas": yra tai, kad „krikščionių tikėjimas keičia kiekvieno žmogaus gyvenimą." Pradedant pastoriumi „Bohnoefferiu iki pat jo mirties pakariant", baigiant žmogumi, kuris yra šalia bažnyčioje, tikintieji liudija krikščionybės tiesą, kuri yra „tarsi antspaudas jų gyvenimuose".

Nieko negali būti geriau. Sveiki atvykę namo, p. Wilsonai. Nuostabu, kad Jūs grįžote.

Visą A. N. Wilsono liudijimą apie kelionę nuo ateizmo vėl į krikščionių tikėjimą, galima rasti, apsilankius http://www.newstatesman.com/religion/2009/04/conversion-experience-atheism

Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.crosswalk.com