40 pašaukimo valandų

Darbingo amžiaus Lietuvos krikščionio pašaukimą dažniausiai reglamentuoja du raštų rinkiniai - Šventasis Raštas ir Lietuvos Respublikos darbo kodeksas. Pastarasis nustato mūsų „darbo laiką" ir „poilsio laiką". Sutrumpintai darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, o poilsio laikas - tai laisvas nuo darbo laikas. 40 valandų per savaitę, neskaičiuojant viršvalandžių, Lietuvos pilietis dirba „pavestą darbą". Padėtį vaizdžiai iliustruoja vienos Danijos firmos reklaminė antraštė: „Saulė pakyla 7 valandom. Jūs darbe praleidžiate 10". Turbūt tik išimtinais atvejais krikščionys nesusimąsto, ką jie iš tiesų veikia 5 dienas per savaitę šviesiausiu ir darbingiausiu paros metu. Likusieji ieškoti atsakymo dažnai atsiverčia Šventąjį Raštą, kuris anaiptol nesuteikia dalykiško sprendimo mūsų 40 valandų pašaukimui.

Berods D. Bonhoefferis yra pastebėjęs, jog atsitiktinumas, o ne objektyvus sprendimas yra būdingas neišsilavinusiems. Daugiau ar mažiau visų žmonių pasirinkimus įtakoja atsitiktinumai. Vieni jiems teikia didesnę, kiti mažesnę reikšmę. Kai kurie jais džiaugiasi atradę savąjį pašaukimą, o kiti liūdi dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Tačiau iš esmės atsitiktinumas yra nesuplanuojamas. Jis gali įvykti, gali ne. Mes nežinosime arba rezultato, arba aplinkybių, kurios jį sukuria. O galbūt nei vieno, nei kito. Priešingu atveju, tai nebus atsitiktinumas. Manyčiau, viena iš priežasčių, kodėl, pasak D. Bonhoefferio, atsitiktinumas yra būdingas neišsilavinusiems yra ta, jog su išsilavinimu ateina įgūdžiai siekti užsibrėžto tikslo. Aš norėčiau parodyti, kad kiekvieno krikščionio pašaukimo paieškos veda prie sąmoningų, objektyviai įvertintų sprendimų.
... 

Šventasis Raštas nesuteikia praktinių nurodymų tam skaitytojui, kuris, vadovaudamasis išankstinėmis nuostatomis, ieško konstruktyvaus atsakymo. Tai gali nuvilti, nes Biblija ne tik teikia atsakymus, bet ir keičia pažiūras. Ši ypatybė sutinkama Jėzaus palyginime apie dirvoje paslėptą lobį.

„Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą" (Mato 13, 44).

Kristaus palyginime glūdi krikščioniško pašaukimo esmė. Religija skatina aukoti tam, kad kažką įgytum ateityje. Tačiau Dangaus karalystė suteikiama dovanai, avansu. Jėzus įkūnija viltį, kurios ieškoma žmogaus pastangų religijoje. Su Kristumi Dangaus karalystė nusileidžia į žemę ir priartėja prie mūsų likimų. Šis atradimas būna asmeniškas. Kas vyksta toliau, tėra dėsningumas. Išparduoti visą savo turtą reikia tikrai rimtos priežasties. Todėl atradimo vertė džiaugsmingai veda į didžiuosius mainus. Gyvenimai keičiami taip, kad pelnyti Kristų. Šie vertybių mainai trunka visą gyvenimą tolydžio virsdami pašaukimu. Įdomu tai, jog lobis palyginime, tam tikra prasme, yra nuo mūsų paslėptas atsitiktinumas. Tačiau tolesni žingsniai reikalauja sąmoningumo. Tuo objektyvių sprendimų kelias neužsibaigia. Tik prasideda.

Einant toliau, pašaukimo klausimas iš asmeninės plotmės turi persikelti į bendruomeninę. Šventasis Raštas yra užrašytas bendruomenėms. Taip jis geriausiai suprantamas ir taip turėtų būti aiškinamas. Kristaus pašaukimas skamba asmeniškai, bet atsakomas bendruomeniškai. Iš tikrųjų jis ir skamba bendruomenėse. Vienas netikėčiausių Naujojo Testamento pavyzdžių yra apaštalo Pauliaus gyvenimas. Jo pašaukimas buvo skirtas Bažnyčiai, nors kaip tik su ja jis ir kovojo. Naudojo prievartą ir „be saiko ją persekiojo" (Apaštalų darbai 26, 11; Galatams 1, 13). Tačiau, kalbėdamas apie bendruomeniškumą, šį žodį vartoju platesne nei Bažnyčios prasme. Kiekvienas pašaukimas turi būti verifikuotas tam tikrose bendruomenėse - valstybėje, šeimoje, darbo rinkoje. Vargu ar su žmona šiandien būtume susituokę, jeigu pirmosiomis pažinties minutėmis jai prasitarčiau, jog jaučiu mūsų bendro šeimyninio gyvenimo pašaukimą. Turėjo praeiti laikas, kol mes įsitikinome, jog tas pašaukimas abipusis ir sulaukia abiejų šalių pritarimo. Net ir sekuliarioje aplinkoje atvirai kalbama, kad šiuolaikinis darbdavys turi suteikti pašaukimą, o ne darbą. Norėdamas įsidarbinti, žmogus turi pademonstruoti savo įgūdžius, pasiekimus, kitaip jo įsivaizduojamo pašaukimo niekas nepripažins. Būna išimčių ir paradoksų. Gyvenimas jų pilnas. Tačiau, kol mes neskaitome kitų žmonių minčių, greičiausiai anais principais vadovausimės ir ateityje.

Tarp Bažnyčios ir kitų bendruomenių negalima brėžti storos skiriamosios linijos, mat šios sąvokos gan tampriai susijusios. Bažnyčios samprata neatsiejama nuo to, kaip mes suvokiame pilietiškumą ir šeimą. Tą patvirtina jau pati Naujojo Testamento žodžio „bažnyčia" reikšmė. Graikiškas bažnyčios atitikmuo (ekklesia) tuo laiku buvo vartojamas nusakyti šauktinį piliečių subūrimą viešoje vietoje. Sovietmečiu mūsų pilietiška savimonė buvo iškreipta ir pasilpusi. Dalis šių pasekmių pasiekė ir Lietuvos bažnyčias. Posovietinės epochos žmogus turi atkurti savo pasitikėjimą pilietiškumu, kurio stoka, mano nuomone, dabar įtakoja ir mūsų elgseną Bažnyčioje. Bažnyčia, kaip sušauktųjų Dangaus piliečių bendrija (Efeziečiams 2, 19), turi pamatyti, kad kiekvienas pašaukimas yra visos tikinčiųjų bendruomenės interesas, o ne paskiras individualių paskatų kratinys. Kažkas turi pralaužti sovietmečiu statytą įtarumo sieną. Išardyti nepasitikėjimą, kuriame neva brandinami pašaukimai. Atsisakyti tiriamojo žvilgsnio į savo artimą. Panašiai, kaip valstybėje, šeimoje ar darbovietėje, mūsų pašaukimai ryškėja sveiko ir oraus bendruomeniškumo dėka, taip turėtų būti ir bažnyčioje. Tiesiog Dievas nesuteikė kito kelio, kaip tas pašaukimas galėtų atsiskleisti. Krikščionis gali justi pašaukimą, tačiau gebėjimas jį atpažinti suteikiamas bendruomenei. Per bendruomenes Dievas tą pašaukimą mumyse ir išpildo, nes Jo avys girdi savo Ganytojo balsą ir Juo seka (Jono 10, 27). Tai universalus dėsnis, kuris veikia nepriklausomai, kurioje erdvėje tam pašaukimui lemta išryškėti - bažnyčioje ar pasaulyje.

Be abejo, pasaulyje vyrauja ir negatyvios jėgos, kurios tikrąjį pašaukimą „pakasa", o tariamu susižavi. Tas jėgas pavadinčiau minia. Anot Alexis de Tocqueville, minia visada daro skubotus sprendimus ir susivilioja patrauklia išore. Kaip tik todėl, pasak A. de Tocqueville, visokiausi šarlatanai taip puikiai moka jai įtikti, o tikrieji jos draugai dažniausiai pralaimi. Visgi Bažnyčioje dažnai girdima, kad jei Dievas pašaukė, tai Jis ir įvykdys. Kyla pojūtis, kad šioje tiesoje kažkur pasimeta mūsų, kaip Dangaus piliečių, atsakomybė. Juk pilietis nuo paklusnaus valdinio skiriasi tuo, jog jis dalyvauja valdyme. Tokia esamo ir ateinančio pasaulio tikrovė. Dievas suteikia atsakomybes ir skiria pareigas. Didele dalimi nuo Bažnyčios priklauso, kuriems pašaukimams joje bus lemta gyvuoti, o kuriems - sunykti. Apsidairykime.

Iš asmeninio tinklaraščio www.teologika.lt