Adventas su... Motinos Teresės laišku

Advento metu laukiame. Apmąstome ir savo kelius, (ne)padarytus darbus, poelgius... Tikiu, jog apmąstome ir tai, dėl ko gyvename apskritai.
Gaila, bet ne visuomet randu laiko pabūti Dievo akivaizdoje. Kartais jaučiu vien nuovargį, arba visišką bejėgiškumą sustabdyti minčių nuotrupų srautus savo sieloje... O kur dar visokie norai noriukai, rūpesčiai rūpestėliai... Keista, bet neretai ir tikrai palaiminta kasdienybė nepriartina prie Viešpaties. Gal todėl, kad savaime prie Jo neartėjama? Matyt, tam reikia pastangų. O gal todėl, kad... "Laimėjusių kelias driekias į tolius./ Pralaiminčių kelias - aukštyn"? (A.Šimkus).

O gal aš pernelyg remiuosi į jausmus - jaučiu ar ne - savo Viešpatį šalia?

Galvoju - ar Viešpats kada sakė: „Jauskite Mane"? Ne. Jis daug kartų sakė: „Tikėkite Manimi".

Ir, beje, darė viską, kad Juo tikėtume.

Tai liudija ir apaštalo Jono žodžiai: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė ir daug kitų ženklų, kurie nesurašyti šioje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą"(Jn 20, 30-31).

Tereikia atsiversti. ŠIĄ KNYGĄ... 

Tačiau žvelgdama į Šventąjį Raštą matau, jog jame apstu raginimų ne tik Jį tikėti, bet ir Jį mylėti... Juk ko vertas tikėjimas, jei jis nealsuoja meile. Meile Viešpačiui.

Kadaise Kristaus užduotas klausimas apaštalui Petrui: „Ar myli Mane...?" byloja, jog Jis išties nori būti mūsų mylimas - net jei esame netobuli, silpni... Jam svarbiau, ar mylime. Jį. Juk jei tikrai mylime, daug kas keisis... Pirmiausia mumyse.

Sujaudino (ir sujudino...) vienas Motinos Teresės laiškas, kurį ji rašė dar savo, sakyčiau, didžiosios kelionės į nepaprastą tarnystę pradžioje. Skaitydama šias mintis negaliu atsistebėti meilės Kristui tikrumu...

 „ ... Kaip atsidėkoti Dievui už viską, ką dėl manęs yra padaręs?! Jo visą amžinybę! Dabar aš iš visos širdies džiaugiuosi, kad džiugiai nešiau savo kryžių su Jėzumi. Būta kančių - būta akimirkų, kai akys buvo pilnos ašarų - tačiau ačiū Dievui už viską. Iki šiol mudu su Jėzumi buvome draugai, melskitės, kad Jis suteiktų man ištvermės malonę. Šį mėnesį pradedu trijų mėnesių terciatą. Bus galima daug ką [paaukoti] dėl Jėzaus ir dėl sielų - bet aš tokia laiminga. Anksčiau kryžius gąsdindavo mane - vien pagalvojus apie jį, pašiurpdavo oda - bet dabar - apglėbiu kančią dar jai nepasirodžius ir per tai mudu su Jėzumi gyvename meilėje.

Nemanykite, kad mano dvasinis gyvenimas rožėmis klotas - gėlėmis, kurių beveik nematau savo kelyje. Priešingai, mane dažniau lydi tamsa. O kai naktis tampa tiršta tiršta - ir man ima atrodyti, jog mano vieta bus pragare - tiesiog paaukoju save Jėzui. Jeigu Jis nori, kad ten patekčiau - aš pasirengusi - tik su sąlyga, kad tai iš tiesų padarys Jį laimingą. Man reikia didelės malonės, Jėzaus stiprybės, kad galėčiau ištverti pasitikėdama, toje akloje meilėje, vedančioje prie Nukryžiuotojo Jėzaus. Bet aš laiminga - taip, laimingesnė nei kada nors anksčiau. Ir už jokią kainą nenoriu atsisakyti kentėjimų. Tik nepagalvokite, kad gyvenu vien kentėdama. O ne - daugiau juokiuosi nei kenčiu - todėl kai kurie galvoja, jog esu išlepinta Jėzaus sužadėtinė, gyvenanti su Jėzumi Nazarete - netoli Kalvarijos. ... Melskitės, nepaliaukite melstis už mane - man tikrai reikia Jo meilės. <...> Prieš keletą dienų teko smagiai pasijuokti - prisiminus keletą nutikimų iš Letnikos. Tikrai, kokia išdidi tuomet buvau. Ir dabar nesu nuolanki - tačiau trokštu tokia tapti - ir pažeminimai man yra gardžiausi saldumynai.

Turiu eiti - Indijoje karšta kaip pragare - tačiau čia gyvenančios sielos yra gražios ir brangios, nes jos apšlakstytos Kristaus Krauju.

Širdingai sveikinu jus ir maldauju palaiminimo ir maldų.

<...> Jūsų Jėzuje. Sesuo M. Teresė, IBVM.

[Iš knygos „Motina Teresė. Ateik, būk mano šviesa", Katalikų pasaulio leidiniai, 2010]

Štai koks nuoširdumas, nuolankumas, meilė Kristui. Tyra, skaidri, nesavanaudiška, kukli savo pačios atžvilgiu. Pasiruošusi pereiti bet kokią kančią, jei tik jos Sužadėtiniui, Kristui tuo pasitarnautų.
Žinoma, visų mūsų gyvenime būna gūdžių, niūrių dienų. Jos aplanko kiekvieną. (Būta jų ir palaimintosios Motinos gyvenime). Tačiau ir tomis dienomis tikėkime Juo, eikime Jo akivaizdon, kreipkimės į Jėzų... Ne vien dėl to, kad palengvintų mūsų dalią. Bet dėl to, kad Jis pats yra Gyvenimas, be Kurio sielą maudžia baisi beprasmybė ir tuštuma. 

Štai aš prislėgtas, nusivylęs..
Bet Dievo akimis apžvelgęs savo kelią,
matau - nesu aš užmirštas, o mano žaizdos gilios
užgis... Į Viešpatį juk mano žvilgsnį kelią
ne vien tik džiugesio aidai,
tačiau ir mano išgyvenimų randai...
/Romualda Adomaitytė - Chabarina/
 
Norisi, kad Išganytojo laukimas būtų persmelktas atgailos dvasios bei pačių tauriausių, kilniausių, ir dieviškiausių minčių bei jausmų. Net jei kelias ne visuomet rožėmis klotas...