Ar reikia melstis už mirusiuosius?

Artėjant Vėlinių šventėms, norėtųsi pasidalinti savo įžvalgomis bei ieškojimais, manyčiau, daugeliui žmonių jautria ir aktualia tema. Ši tema liečia anapilin išėjusius mūsų artimuosius. O jautri ji todėl, kad Lietuvoje, kurioje daugelis gyventojų laiko save Romos katalikais, vienur tyliau, kitur garsiau, vis dar skelbiamas mokymas apie skaistyklą. Pagal šį mokymą, tikintis žmogus, kuris dėl kokių nors priežasčių nėra „pakankamai nuskaistintas“, tariamai patenka į tarpinę vietą, vadinamą skaistykla. Joje mirusiojo siela yra skaistinama ugnimi ir, kai ją ugnis apvalys, siela pateks į amžinosios laimės vietą, vadinamą dangumi.

Tai skelbiant akcentuojama žinia, jog mes, likusieji čia, žemėje, mirusiųjų artimieji, po mirties patekusiems į skaistyklą galime padėti palengvindami jų kančias bei sutrumpindami jų buvimo ten laiką melsdamiesi už mirusiųjų sielas arba už tam tikrą piniginę auką užsakydami apeigas – šv. Mišias. Taigi, nors „išpirkti“ skaistinamą sielą reikia šiek tiek žmogiškų pastangų – nueiti pas kunigą ir sumokėti pinigus – tai atrodo ne taip jau ir sudėtinga, lyginant su rezultatu – amžina palaima besidžiaugiančia siela.

O kas, jeigu skaistykla visgi egzistuoja?

Kylant vis daugiau klausimų, susimąsčiau: kas būtų, jei skaistykla vis dėlto egzistuotų? Tačiau mano abejonės vis stiprėjo. Mąsčiau apie tai, kaip iš ten būtų išlaisvinamos sielos? Įsivaizduok, kad mirė tavo tikinti mama, kurią tu labai mylėjai. Tu girdėjai skelbiant, kad tokie žmonės, kurie gyveno panašiai kaip tavo mama, dažniausiai patenka į skaistyklą: ji nebuvo tobula, taigi negali patekti tiesiai į dangų, bet ir pragaro nenusipelnė. Todėl greičiausiai ji būtų pasiųsta į skaistyklą. Tu, žinoma, norėtum jai padėti kuo greičiau iš ten ištrūkti, tačiau negalėtum užpirkti daug šv. Mišių, nes esi neturtingas...

O kas vyktų su kito žmogaus motina, kuri, kaip ir tavoji, tariamai atsidūrė skaistykloje? Tas kitas žmogus – turtuolis, kuris, kaip ir tu, labai mylėjo savo mamą. Turtuolis greičiausiai pasirinktų konkrečią dieną, o gal net ir valandą, pasiimtų didelę piniginę, apvažiuotų visas Lietuvos katalikų parapijas ir jose užprašytų aukoti šv. Mišias tai dienai ir net konkrečiai valandai. Nejau jo mama iš skaistyklos į dangų turėtų būti perkelta kaipmat, o tavoji mama ten pasilikti turėtų dar ilgam? Argi teisingasis Dievas taip elgtųsi, gailėdamas kenčiančios sielos?

Mano ieškojimai

Pamenu, kaip prieš 22 metus, 1993 m., įtikėjau Jėzų Kristų, kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį, ir patyriau dvasinį atgimimą (žr. Jn 3, 3). Pradėjęs lankyti gyvai tikinčių Dievu žmonių susirinkimus, išgirdau šokiruojantį teiginį, kad skaistyklos iš viso nėra. Tas pareiškimas mane tiesiog pribloškė – aš niekaip negalėjau tuo patikėti. Kadangi tai man pasakė labai nuoširdžiai, kilo noras išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.

Atsakymo ėmiau ieškoti Naujajame Testamente, kurį gavau dovanų studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje. Neabejojau jo patikimumu. Pradėjau skaitinėti knygos gale esančias nuorodas: susiradau žodį ,,skaistykla“ ir dvi nuorodas – Mt 12, 32 ir 1 Kor 3, 11–15. Perskaičiau ištrauką iš Evangelijos pagal Matą: Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje (Mt 12, 32). Tačiau čia nieko nėra parašyta apie skaistyklą. Skaitydamas 1 Kor 3, 11–15, atkreipiau dėmesį į žodžius apie ugnį. Mąstydamas apie perskaitytus žodžius: Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį (1 Kor 3, 14–15), puslapio apačioje pastebėjau komentarą: „Išsigelbėjimą „tarsi per ugnį“ daug bažnyčios mokytojų supranta kaip skaistyklą.“ Man tai pasirodė nepatikima.

Tuojau ėmiau skaityti Šventojo Rašto ištraukas apie dangų ir pragarą, kur tiesiogiai ir aiškiai kalbama apie dangų, kaip amžinos laimės vietą, ir apie pragarą, kaip amžinos nesibaigiančios kančios vietą. Pats Jėzus skaitytojui suteikia tik du pasirinkimus: tuo patikėti arba ne. Trečio pasirinkimo Jis nepaliko. Jėzus pakankamai daug kalbėjo tik apie dvi vietas – dangų ir pragarą, o apie tarpinę vietą, pavadintą skaistykla, nė karto niekur per trejus savo tarnavimo šioje žemėje metus neužsiminė. Ar Jėzus užmiršo įspėti apie skaistyklą? Kodėl Jis turėjo kalbėti apie tai, ko iš viso nėra?

Atsinaujinęs troškimas

Daugiau kaip prieš metus per „Marijos radijo“ laidą išgirdau, kad Katalikų bažnyčia, remdamasi antrojo kanono Senojo Testamento Makabiejaus knyga, žmones ragina melstis už mirusius, sakydama, kad melstis už mirusius yra šventa ir išganinga mintis. Apie tai buvau girdėjęs ir anksčiau, bet po tos laidos vėl atgijo troškimas pačiam viską išsiaiškinti. Įsigijęs Bibliją su antrojo kanono knygomis, pradėjau skaityti abi Makabiejaus knygas – norėjau geriau suprasti visą šių knygų kontekstą. Būsiu atviras: perskaičiau abi knygas, bet neradau, kur būtų kalbama apie meldimąsi už mirusius. Tikėdamas, kad kažkur turėtų būti apie tai užrašyta, pagalbos kreipiausi į draugą, katalikų kunigą. Jis man tiksliai nurodė, kurioje knygoje ir kokiame skyriuje to ieškoti. Pasimeldęs, kad Viešpats man padėtų suprasti, ką skaitysiu, atidžiai perskaičiau visą nurodytą skyrių. Skaitydamas 2 Makabiejaus knygos 12 skyriaus pabaigą, radau tekstą, kalbantį apie mirusiuosius.

12 skyriaus pabaigoje aprašoma, kaip žydų kariuomenė, vadovaujama Judo Makabiejaus, kovėsi su priešais. To mūšio metu žuvo keletas jo vyrų, kurių kūnų dėl artėjančios Šabo dienos nespėjo palaidoti. Kitą dieną, kadangi tai buvo tapę reikalinga, Judas ir jo vyrai nuėjo paimti žuvusiųjų kūnų ir parnešti palaidoti su giminėmis protėvių kapuose (2 Mak 12, 39). Rašoma, kad jis norėjo tik palaidoti žuvusiųjų kūnus. Toliau tekstas pasakoja: Po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti šventieji Jabnės stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia įstatymas. Visiems buvo aišku, kad dėl to tie vyrai žuvo. Tad visi šlovino kelius Viešpaties, teisiojo teisėjo, kuris atidengia paslėptus dalykus, ir atsidėjo maldai, prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista. Po to kilnusis Judas ragino žmones vengti nuodėmės, nes jie savo akimis matė, kas dėl nuodėmės buvo ištikę žuvusiuosius. Be to, surinkęs iš savo karių du tūkstančius sidabro drachmų, jis nusiuntė į Jeruzalę, kad būtų parūpinta auka už nuodėmę. Tai darydamas, jis elgėsi gerai bei kilniai ir turėjo mintyje mirusiųjų prisikėlimą. Iš tikrųjų jeigu jis nebūtų laukęs, kad žuvusieji prisikels, būtų buvę nenaudinga ir kvaila melstis už mirusiuosius. Be to, jis suvokė, kad nepaprastai garbingas atlygis laukia tų, kurie užmiega dievotai – tai šventa ir dievota mintis. Todėl jis ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės (2 Mak 12, 40–46).

Kai žydai atrado po žuvusiųjų drabužiais tai, kas jiems pagal Mozės įstatymą buvo draudžiama nešioti, ir Judui suvokus, kokią baisią nuodėmę padarę žuvusieji mirė, jis sustabdo visą laidojimo ceremoniją – čia įvykiai pasisuka kita linkme. Judas ir jo bendražygiai suvokė šios situacijos rimtumą. Prisiminę, kad Dievas yra stebuklų Dievas, galintis prikelti net mirusius, jie, pasitikėdami visagalio Dievo malone ir gailestingumu, atsideda maldai, laukdami stebuklo. Judas ragina žmones vengti nuodėmės ir vėliau iš savo karių dar surenka du tūkstančius sidabro drachmų ir nusiunčia į Jeruzalę, kad ir ten žmonės kartu su kunigais maldautų iš Dievo stebuklo, jog žuvusiųjų kūnai būtų atgaivinti. Manau, kad Judas ir jo žmonės tikėjo, kad jei žuvusieji prisikels, tai jie atgailaus prieš Dievą ir jiems bus atleista, ir taip jie bus išgelbėti nuo amžinojo pragaro kančių. Labai gaila, bet tas stebuklas neįvyko, nes knygos autorius tikrai jį būtų paminėjęs.

Nors Judas su kitais bendražygiais meldėsi už žuvusiuosius, manyčiau, kad tai jokiu būdu neduoda pagrindo atsirasti mokymui, kad yra skaistykla vadinama vieta.   

 O kas, jeigu aš klystu?

Galbūt tu paklausi: ,,Kas tu toks, kad drįsti taip aiškinti šią Šventojo Rašto ištrauką?“

Be abejo, aš galiu klysti, tačiau visa širdimi trokštu tiesos. Esu žmogus, nuo mažens visa širdimi ieškantis Dievo, – labai norėjau tarnauti Dievui ir vykdyti Jo valią. Todėl šio troškimo vedamas nuo vaikystės patarnaudavau šv. Mišių metu Romos katalikų bažnyčioje. Atėjus laikui, po karinės tarnybos sovietų armijoje, toliau vidinio balso vedamas įstojau ir mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. Ten studijavau vienus metus. Tačiau Viešpats turėjo kitokių planų mano gyvenimui, kuriame svarbiausia vieta vis vien tenka tarnystei Jam – nors seminarijos nebaigiau.

Vėliau aš šaukiausi Kristaus kaip savo Gelbėtojo ir Išganytojo, visa širdimi patikėjau, kad Jis mirė už mane ir savo krauju nuplovė visas mano nuodėmes, ėmiau asmeniškai studijuoti Bibliją, ten ieškodamas atsakymų į įvairius gyvenimo klausimais. Nes Jėzus yra pasakęs: Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Tiesa yra pats Jėzus Kristus. Tiesos turime ieškoti visa širdimi, nes, anot Jėzaus, kas ieško, tas randa (Mt 7, 8; Lk 11, 10). Tad drąsinu ir jus ieškoti Viešpaties, pažinti Jį ir Jo apreikštą  tiesą.

Redakcijos prierašas. Mes, evangelikai, tikime, kad amžinasis gyvenimas įgyjamas tik asmeniškai tikint tobula Jėzaus Kristaus auka už žmoniją, kurios žmonėms nebeįmanoma nei pakartoti, nei „papildyti“ (Gal 3, 11; Ef 2, 8–9). Mes nesimeldžiame už mirusiuosius, nes manome, kad nors tikintysis nepajėgus šioje žemėje gyventi nenusidėdamas, jis jau tobulai išteisintas Kristuje Dievo malone (Rom 3, 22–24), todėl mirę krikščionys amžiams yra su Viešpačiu (1 Tes 4, 17), kaip moko Šventasis Raštas. Be to, Šventajame Rašte nerandame jokių paraginimų ar net užuominų, raginančių melstis už mirusiuosius ar kitaip „lengvinti“ jų padėtį –  vienintelė šiame straipsnyje minėta ištrauka iš Šventojo Rašto, kuria vadovaujasi kitos tokią praktiką turinčios konfesijos, yra užuomina antrojo kanono knygoje (2-oje Makabiejų knygoje) – šių knygų  protestantai nelaiko Dievo įkvėptomis.

Bendrinti: