„Dieve, saugok mus nuo pikto...“

Violeta Aukštikalnienė trejus metus kovojo su sunkia liga – krūties vėžiu. Šiandien ji yra pasveikusi, nors dar stebima gydytojų. Violeta dalinasi, ką teko išgyventi patyrus šį išbandymą.

Violeta, jūs esate šešių vaikų mama. Papasakokite apie savo šeimą, apie pasiryžimą auginti vaikučius ir įtikėjimą – tai turbūt įvyko jau seniai...

Taip, įtikėjau Kristų daugiau nei prieš 20 metų. Šiemet sukanka 30 metų, kai su vyru susituokėme. Auginti vaikus buvo nelengva. Pradžioje gimė mergaitė ir berniukas – atrodė labai gražu. Tačiau įtikėjusi Kristų supratau, kad negalime atsisakyti to, kas ateina iš Dievo. Ir mums gimė trečias vaikas – berniukas. Deja, po trečios mano laimės atėjo didelis išbandymas – aš susirgau depresija. Tuomet galvojau: „Dieve, jeigu Tu esi, jeigu Tu mane išgydysi, aš Tau tarnausiu viskuo, kuo galėsiu.“

Atėjo diena, kai aš pasveikau. Vėliau gyvenimas pakrypo motinystės linkme – mums gimė dar trys vaikai. Visus priėmiau dėkinga širdimi, nors ir neplanuotus, – jie buvo kaip Dievo dovana. Tuo labiau, kad su vyru jau buvome vyresnio amžiaus.

Kai šeštam vaikui buvo ketveri metukai, sužinojote, kad sergate nepagydoma liga. Kokia tai buvo liga? Kaip reagavote jūs pati ir jūsų šeimos nariai?

Aš pati netyčia vakare vienoje savo krūtyje pastebėjau nedidelį guzelį. Teko skaityti, kad jei tu gimdei ir maitinai vaikus – o visus šešis vaikus maitinau iki metų ar net ilgiau, – tai tau krūties vėžys negresia. Kai aptikau tą guzelį, buvo šokas. Šito gyvenime tikrai nesitikėjau!

Eidama pas gydytoją vyliausi, kad gal tai klaida. Tačiau gydytoja tiesiai šviesiai pasakė: „Piktas.“ Atrodė, kad šis žodis kaip kardas man smogė ir paveikė paralyžiuojančiai.

Tuomet malda „Tėve mūsų“ man įgavo naują atspalvį. Melsdamiesi sakome: „Dieve, saugok mus nuo pikto...“ – man staiga tas „piktas“ tapo konkretus piktas auglys. Visiems sakydavau, kad Dievas numatė tai į ateitį, nes dabar tie piktieji siaučia vis labiau ir labiau. Bet šis supratimas man buvo tarsi pirmasis sustiprinimas – kad Dievas mane saugo nuo konkretaus pikto.

Tuo metu buvau labai pasimetusi, svarsčiau, ar reikėtų sakyti diagnozę artimiesiems. Gal nuslėpti? Gal viską savyje saugoti, kad tai netraumuotų vaikų? Bet ta našta tampa tokia didelė, kad atrodo, jog psichologiškai neatlaikysi. Supranti, kad yra vaikai, šeima, kad tu atsakinga pasirūpinti, kaip toliau viskas bus... Kai aš sužinojau diagnozę, pagalvojau: „Dieve, jeigu aš pagyvensiu dar nors vieną mėnesį, galbūt per tą mėnesį suspėsiu kažką padaryti, sutvarkyti viską, kad galėčiau išeiti palikus viską tvarkoje.“

Vėliau vyko operacija, gydymai. Tai irgi buvo nelengvi išbandymai tiek fiziškai, tiek psichologiškai. 

Vis dėlto nusprendėte artimiesiems pasakyti savo diagnozę?

Taip. Vyriausioji dukra man pasakė: „Mama, jeigu tu slėpsi ir niekam nesakysi, tai tau niekas negalės padėti.“ Taip ir buvo – kai žmonėms pasakydavau diagnozę, supratau, kaip mane visi palaiko. Atrodė, kad visi tik ir galvoja, kaip man greičiau pasveikti. Visi kiek galėjo padėjo: kai kas siuntė elektroniniu paštu nuolaidas, dukra pirko kažkokius papildus, sūnūs taip pat stiprino, sakydami: „Mama, viskas bus gerai... Viena pažįstama moteris išgijo...“

Bet labiausiai mane sutvirtino Izaijo pranašystėje rasti vos ne man skirti žodžiai. Tai tapo mano pasitikėjimo pamatu: Tomis dienomis Ezekijas mirtinai susirgo. Pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoco sūnus, ir jam tarė: „Taip sako Viešpats: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi’ “. Ezekijas nusigręžė į sieną ir meldėsi: „Viešpatie, meldžiu Tave, atsimink, kad aš teisingai ir tobula širdimi vaikščiojau prieš Tave ir dariau gera Tavo akyse“. Ir Ezekijas graudžiai verkė. Viešpaties žodis buvo suteiktas Izaijui: „Eik ir sakyk Ezekijui: ‘Taip sako Viešpats, tavo tėvo Dovydo Dievas: ‘Aš girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Aš pridėsiu tau dar penkiolika metų ir išgelbėsiu tave ir šitą miestą iš Asirijos karaliaus rankų. Tau bus šis Viešpaties ženklas, kad Viešpats įvykdys, ką pažadėjo’ “ (Iz 38, 1–7). Supratau, kad kol žmogus gyvas, jis gali daryti gerus darbus, gali tarnauti Dievui, o miręs jau nieko nebegali. Ir jeigu Dievas mums duoda nors vieną, dvi ar daugiau dienų, net metų, įvertinkime tai – mes galime padaryti kažką gero.

Su liga kovojote trejus metus. Gal galėtumėte papasakoti, koks gydymas jums buvo taikomas?

Mane operavo, o po operacijos sekė aštuoni pačios stipriausios chemoterapijos seansai. Tuo metu didžiausias išbandymas man buvo tai, kad nuslinko mano brangus turtas – plaukai. Pasijunti visiškai kitokia. Aš gyvenime niekad nebūčiau nusikirpusi plaukų, tuo labiau plikai... Nes man plaukai buvo moteriškumo simbolis. Dukra nupirko natūralių plaukų peruką, kuris man tiko. Pažįstami sakydavo: „O, kaip gražiai nusikirpai...“

Metus man buvo taikyta biologinė terapija. Ji neturėjo tokio didelio šalutinio poveikio. Tiesiog kas mėnesį man leisdavo labai brangius vaistus, kurių aš pati niekaip negalėčiau įpirkti... Ačiū Dievui, kad valstybė finansavo šį mano gydymą.

O po to sekė spindulinė terapija, kuri taip pat turėjo neigiamų padarinių. Toje vietoje, į kurią buvo spinduliuojama, atsivėrė nemalonios žaizdos. Bet visa tai praėjo. Ir dabar atrodo, kad nieko ir nebuvo... Buvo laikas, kai aš puikiai prisimindavau operacijos datą. Dabar jau negalėčiau jos tiksliai pasakyti. Prisimenu tik, kad tai buvo lapkričio mėnuo...

Dar įdomus faktas, kad buvo sumaišytos mano ligos istorijos. Man buvo paskirtas gydymas, ir aš jį gavau, bet tik po chemoterapijų kita jauna gydytoja pastebėjo, kad skiriasi duomenys... Bet aš nenukentėjau... Gydytoja išsigando, bet man nebuvo jokio streso... Juk visi klystame, esame žmonės. Kai kurie žmonės labai jautriai reaguoja, kas juos gydys. Aš nieko nepažinojau, jokių rekomendacijų neturėjau, bet man visi gydytojai buvo tokie mielaširdingi ir malonūs, tokie geri, kad aš turbūt ir suplanuoti taip negalėjau.

Jūs išgyvenote 8-ias chemoterapijas. Ar tai pats didžiausia dozė?

Taip, tai pats didžiausias leidžiamas chemoterapijų skaičius. Jos buvo labai stiprios, po jų buvo labai sunku. Po chemoterapijų aš tiesiog gulėdavau užsidariusi kambaryje prie praverto lango. Nenorėjau nieko matyti, nieko girdėti, negalėjau nieko valgyti, visi kvapai erzindavo. Aš tik pamenu, kad atverdavau langą, užsiklodavau ir man ant veido krisdavo snaigės. Man būdavo gera, nes man trūko oro, trūko deguonies... Tai tęsdavosi dvi tris dienas po chemoterapijos. Iš viso buvo 8-ios chemoterapijos kas tris savaites.

Jūsų organizmas stiprus, kad visa tai pakėlė, nes ne visiems taikoma tokia terapija?

Ne visada... Kartais trūkdavo vienų ar kitų kraujo kūnelių, tada chemoterapijos seansą atidėdavo, kol sustiprėdavau... Ačiū Dievui, atlaikiau tai, nors tikrai nebuvo lengva.

Dabar jūsų gyvenime džiaugsmingas etapas – nustatyta, kad jūs pasveikusi?

Vaistų jau nebereikia, nors vis dar esu stebima gydytojų, esu įskaitoje. Gydytojas fitoterapeutas Juozas Ruolia siūlo vaistažoles pavartoti, seleną pagerti, kad tai sustiprintų kovą su negeromis ląstelėmis. Patariama mažiau cukraus vartoti, miltinių patiekalų... Bet aš jau nebesikoncentruoju į tuos dalykus. Nes jau dabar viskas atslūgo. Prasidėjo kitas gyvenimo etapas. Viskas tikrai gerai susiklostė, gal net geriau, nei buvo prieš tai.

Man pasveikimas labiau siejasi su ramybe. Baisu ne pati liga, bet ta būsena, kai esi įsitempęs, sudirgęs, nuolat klausi savęs: kaip dabar viskas bus? Tai turbūt baisiau net už pačią ligą. Bet kai mąstai: „Kaip bus, Dieve, taip bus... Aš priimu viską, ką Tu man teiki,“ – tuomet lieki ramus. Aš tiesiog turiu sutikti su tuo, kas man bus pateikta, nes nežinau, kas manęs laukia. Juk sakoma, kad kiekvienai dienai užtenka savo vargo.

Aš tiesiog gyvenu, darau tai, ką esu susiplanavusi. Negaliu sakyti: „O, aš pasveikau. Kaip viskas gerai.“ Galbūt rytoj ištiks kokia kita bėda. Tad lieka gyventi ir džiaugtis šiandien.

Nebijokime išbandymų, iššūkių, viską gyvenime priimkite kaip dovaną. Jei iš Dievo priimame tai, kas gera, tai kodėl negalime priimti to, kas bloga? Juk Jobas ne tiek kentėjo...

Violeta, pati išgyvenote ligos košmarą. Turbūt gimė minčių ir kitiems patarnauti?

Taip, neseniai onkopsichologijos centre lankiau kursus, kur mus apmokė savanoriauti, padėti onkologiniams ligoniams. Gali patarnauti tiesiog paprasčiausiais dalykais: kam nors vandens nupirkti, ką nors atnešti, nukirpti žmogui plaukus, kai jie pradeda kuokštais slinkti, kad šis nepatirtų tokio didelio streso, galbūt kam nors knygą paskaityti, pasivaikščioti... Medicinos personalas labai prašo tiesiog pabūti su žmogumi, nes jie nespėja. Ligoniai prašo gydytojų, kad šie pasėdėtų prie jų, palaikytų už rankos. Bet gydytojai nepajėgūs to padaryti. Pagalbinis personalas taip pat turi tiek darbo, kad negali žmogui skirti daug laiko. Kadangi aš pati sirgau – aš jau žinau, kaip tas ligonis jaučiasi, ir viskas yra paprasčiau.

Kol kas dar nepradėjau savanoriauti, bet greitai gausiu pažymėjimą. Labai laukiu tos dienos, kada aš galėsiu padėti, – man labai patiktų skaityti žmonėms. Kviečiu prisijungti tuos, kurie galėtų tam skirti nors porą valandų per savaitę – kenčiantiems žmonėms tai gali būti gyvybiškai svarbu. Yra didelis bendraminčių būrys – mus rasite facebooke: Draugų kalendorius.

Mirštančiam žmogui labai svarbu nesijausti vienišam, kad kažkas šalia pabūtų... Artimieji kartais turi daug rūpesčių, tad skuba, o žmogui norisi, kad su juo kas nors pasėdėtų ar už rankos palaikytų. Kartais žmogus giminaičiui neatsiveria, o svetimam žmogui gali atsiverti, išsipasakoti. Tuomet žmogui palengvėja...

Kai aš pati atsivėriau, tuomet viskas tarsi srove pasruvo... Žmogus išklauso tave, tau pasidaro lengviau, o ir tas žmogus džiaugiasi, kad galėjo tau padėti. Aš nenoriu primesti savo naštų kitam žmogui, bet kai kitas žmogus nežino, kad tau sunku, gali įvykti daug nesusipratimų. Jei tau tikrai bloga, tai geriau pasakyk: „Man be galo bloga... Nebegaliu išbūti, negaliu savyje ištverti to sunkumo...“ Būkim atviri. Tada tau kiti padės. Tai geriau, nei vaikščioti piktam ir piktintis, kokie kiti laimingi...

Juk jei matai, kad tavo draugui bloga, nereikia turėti ypatingų dovanų, kad jį užjaustum, paguostum, už rankos palaikytum. Bet mes linkę viską slėpti...

Man asmeniškai labai patarnavo ir kompiuteris. Giminaičiai susidėję nupirko man nešiojamą kompiuterį. Ir kai aš kartais supainiodavau dieną su naktim, kai negalėdavau užmigti ir įsijungdavau kompiuterį, draugai, pastebėję mane socialiniame tinkle, klausdavo, kaip laikausi, ko nemiegu, apie ką galvoju... Tai labai sustiprindavo. Kompiuteris patarnavo tuo metu, kai jau norėdavosi ką nors daryti, bet fiziškai dar negalėdavau.

Viena mano draugė prieš chemoterapijos procedūras kviesdavosi mane daryti lėlių: mes lipdėme lėles iš modelino, siuvome joms drabužius. Tai buvo man tokia didelė atgaiva ir sustiprinimas.

Turbūt galėčiau knygą parašyti apie patirtą žmonių gerumą, kokie visi buvo man geri. Kartais pakanka apkabinimo ar kelių ištartų žodžių...

Ką patartumėte žmonėms, išgirdusiems panašią diagnozę?

Manau, kiekvienam žmogui reikėtų rasti savo gyvenime kelią, kuriuo jis nori eiti. Pirmiausiai patarčiau apmąstyti: gal kažką aš ne taip darau? Sužinojus šitą diagnozę, aš supratau, kad reikia ir save mylėti, save saugoti. Negali visko tik atiduoti, negali išsieikvoti. Supranti, kad esi žmogus, brangus Dievui, kad esi brangus ir vertingas ir negali savęs švaistyti. Turi save saugoti, tausoti, skirti laiko sau, maldai. Mes nuolatos bėgame, skubame. Bet kur mes skubame?

Aš buvau pripratusi skubėti. Iki šitos ligos negalėjau pasakyti „ne“. Jeigu reikia kažką padaryti, tai reikia, – aš einu, darau, skubu, bėgu... Bet ši liga mane sustabdė. 

Tad linkiu nepamiršti, kad kiekviena diena duota tam, kad tu pasidžiaugtum, pasidžiaugtum kiekvienu, net ir mažu, dalykėliu. Mes labai dažnai sutelkiame dėmesį tolyn: kažkada mes turėsime, kažkada bus tas gyvenimas... Bet kai susergi, tada labai aiškiai supranti, kad tavo gyvenimas ribotas. Kai tai suvoki, pradedi kitaip rinktis: daryti kažkokį darbą ar ne, reikia tau to ar ne, ir kas svarbiau... Tada į viską pradedi kitaip žiūrėti. Suvoki, kad Dievas tikrai dovanoja gerą dalyką – gyvenimą, suvoki, kad gyvenimas senka, kad pamažu artėji prie tos dienos...

Tikiu, kad jūsų liudijimas sustiprins ne vieną žmogų, padrąsins, suteiks viltį. Šiandien turbūt galite pasakyti, kad Dievas yra ištikimas, visada esantis šalia.

Išbandymų metu tu sužinai, kas yra tavo tikrieji draugai. Tik praėjęs sunkumus gali pasakyti, kas iš tiesų buvo su tavimi, kas tavęs nepaliko. Drąsiai galiu pasakyti kiekvienam žmogui, kuris šaukiasi Dievo, kad Dievas tikrai bus ištikimas. Jis tikrai niekados tavęs neapleis, net jei tu gulėsi ligos patale ar kentėsi didžiulius skausmus. Šaukis Dievo – Jis tikrai bus šalia. Skaityk Dievo žodį, psalmes... Juk ne veltui Biblija visam pasaulyje yra populiariausia knyga. Galbūt kiti žmonės atranda kokių kitų dalykų, bet mano atveju tik tikėjimas padėjo išstovėti, atlaikyti sunkumus, kurių per gyvenimą tikrai buvo ne vienas...

Dievas mato žmogaus širdį. Galbūt kartais mes būname pikti, suirzę, bet Dievas mato širdį. Kai tu lieki vienas, viską permąstai, supranti, kad Dievas mato tave giliai, iš esmės. Tu nieko nenuslėpsi. Jis yra tavyje, ir Jis turi būti tas pamatas, į kurį remsies.

Ačiū, Violeta, už liudijimą. Linkiu sveikatos, stiprybės ir pasitikėjimo Dievu, kad Jis suteiktų malonę užauginti jauniausius vaikus. Meldžiame Dievo pagalbos jūsų šeimai ir dėkojame, kad pasidalinote savo gyvenimu.

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Bendrinti: