Advento viltis

Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių. Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus. Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį, kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus.
Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia. Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė. Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios, ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą. (Lk 1, 5-17)

Skaitant šiuos žodžius ir gilinantis į juos man atsivėrė didingo Dievo, veikiančio savo numatytu metu, paveikslas.

Dievobaimingos šeimos skaudulys

Lukas savo Evangeliją pradeda pirmiausia papasakodamas Jono Krikštytojo gimimo istoriją. Evangelistas pristato mums būsimo pranašo tėvus - Zachariją ir Elžbietą. Kalbėdamas apie jų kilmę iš Aaraono palikuonių, Lukas parodo, kad tai buvo ypatinga - Dievo tarnų, kunigų šeima. Kunigai ypač tiksliai laikydavosi Dievo įstatymų, nes turėjo būti pavyzdžiu tautai, mokyti juos Dievo baimės ir atstovauti jiems prieš Dievo sostą. Tokie buvo ir Zacharijas su Elžbieta. Lukas liudija, kad jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus (Lk 1, 6). Atrodytų, dėl to ir Viešpats turėtų parodyti jiems savo ištikimybę ir palankumą. Tačiau jie turėjo skaudulį - Elžbieta buvo nevaisinga. Tuo metu šeimai neturėti vaikų buvo suprantama kaip prakeikimas, Dievo bausmė (pvz. Mikalė, Dovydo žmona, buvo nubausta nevaisingumu už tai, kad pasišaipė iš savo vyro, kai šis šlovino Viešpatį ). Juk Dievas aiškiai pažadėjo: Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus... Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių - tavo kūno vaisiaus... (Įst 28,1.11), arba kitoje vietoje: Jūs tarnausite Viešpačiui, savo Dievui, ir ... Nebus nelaiku gimdančios ir nevaisingos tavo šalyje (Iš 23, 25-26). Kodėl kenčia tokia dievobaiminga šeima? Kodėl Elžbieta turi ištverti aplinkinių panieką (plg Lk, 1, 24-25)?

Dažnai ir mes užduodame sau šitą klausimą: atrodo, štai, aš tarnauju Viešpačiui, už ką man ši kančia? Ką darau ne taip? Gal aš nusidėjau? Gal mane kas prakeikė? Skaudūs klausimai, į kuriuos dažniausiai negauname atsakymo. Man neteko išeiti šios kančios mokyklos. Tačiau pastaruoju metu girdžiu ne vieno žmogaus, susidūrusio su sunkais išbandymais, liudijimus. Štai pavyzdžiui Aušra Stančikienė, palaidojusi du neįgalius sūnūs, sirgusius reta genetine liga, sako: „Man didelė laimė, kad visa tai vyko. Esu dėkinga likimui, savo sūnums, tėvų šeimai, kad viskas klostėsi taip, o ne kitaip. Nebūčiau tokia, kokia esu“ („Lietuvos rytas“, 2012 m. gruodžio 5 d. „Trijų brolių ir dviejų sūnų mirtys įrašytos moters genuose“ ) Moteris teigia, kad šie „vaikai davė didelį šansą priimti gyvenimą ir daug ko išmokti, ko mes ir ateinam į šitą žemę.“

Prieš kelerius metus mano kurso draugė palaidojo savo vos aštuonių mėnesių sulaukusį mažylį - šis sirgo kepenų vėžiu. Kai sutikusi ją užjaučiau dėl nelaimės, ši kiek pamasčiusi atsakė : „Nežinau, ar tai nelaimė. Gal greičiau laimė? Be jo būčiau kitokia...“

Atsakymai ateina

Tikriausiai, šią galimybę mokytis bei keistis išnaudojo ir Luko aprašoma kunigo Zacharijo šeima. Gali būti, kas Elžbieta praverkė akis, kol galiausiai susitaikė su savo dalia. Nepaisant šio skaudulio, Zacharijas ištikimai tarnavo šventykloje. Matome jį smilkantį Viešpačiui, kai atėjo jo eilė. Nors Senojo Testamento metu tarnavimas Dievui buvo ritualinis, susijęs su nuolatinėmis aukomis, atnašomis, tam tikrų ritualų atlikimu, visgi vien ritualai Viešpaties netenkino. Ne kartą Jis priekaištauja savo tautai, kad jie atneša aukas ir, išoriškai laikosi visų įsakymų, bet jų širdis toli nuo Dievo (plg. Iz 1, 11-17). Išorinis tarnavimas (ritualai) be vidinio (širdies maldos) yra tas pats, kaip tuščias riešuto kevalas be branduolio. Ritualai nepaliečia Dievo širdies. Todėl galima numanyti, kad smilkydamas Zacharijas meldėsi. Meldėsi ir žmonės stovintys šventyklos kieme. Kai Zacharijui pasirodė angelas, šis patvirtina: „Tavo malda išklausyta.“ Ko gi meldėsi Zacharijas? Ar jis prašė vaikų? Vargu. Jis, kaip ir jo žmona buvo jau pagyvenę, tad viltis susilaukti palikuonių greičiausia jau buvo palaidoję. Be to, svarbu prisiminti, kad Zacharijas tuo metu ėjo kunigo tarnavimą. Kunigo pareiga - užtarti tautą prieš Dievo sostą. Eidamas tarnystę, Zacharijas turėjo atidėti į šoną visus asmeniškumus ir atlikti savo pareigą. Izraelio istorikai tai patvirtina: sakoma, kad smilkymo metu kunigas melsdavosi už visų žmonių išgelbėjimą. O tuo metu tai buvo ypač aktualu. Grįžkime į nagrinėjamos ištraukos pradžią: veiksmas vyksta „Judėjos karaliaus Erodo dienomis“ (Lk 1, 5). Kas tas Erodas? Svetimšalis, Romos statytinis. Izraelis praradęs savo valstybingumą tapo Romos imperijos provincija. Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis ypač desperatiškai šaukiamasi Dievo išlaisvinimo, panašiai, kaip tai buvo kadaise vergaujant Egipte. Izraelis atsimena pažadą: iš Dovydo palikuonių bus pakeltas Karalius, kuris atstatys valstybę. Ateis tas, kurio karaliavimas nesibaigs, o jo karalystė bus šlovingesnė nei Saliamono. Ir kyla maldos: „Viešpatie, kurgi visa tai? Kada ateis išlaisvinimas? Pažvelk į mūsų vargą, - kada išpildysi savo pažadą?“ Tautos skausmas, kunigo šeimos skausmas, ir širdys išsilieja prieš Viešpatį...

Ir štai ateina angelas: „Tavo malda išgirsta, Zacharijau. Atėjo laikas. Viešpaties išgelbėjimas arti. Nes tau gims sūnus, kurio misija - paruošti tautą ilgai laukto Mesijo atėjimui.“ Dievas neužmiršta maldų. Kartais atrodo, kad kaip Zacharijas su Elžbieta metų metais, dešimtmečiais kažko meldžiame ir nematome atsakymo. Galiausiai, prarandame viltį ir nustojame prašyti, o gal net užmirštame, ko buvome prašę... Bet Viešpats neužmiršta. Jis atsako ne tik į šiandieninę tavo maldą, bet ir į tą, kurią atnešdavai jam ilgus metus. Įdomu, kad vardas Zacharijas reiškia „Viešpats atsimena“. Iš tiesų, Jis neužmiršta. Ir atsako tada, kai ateina Jo numatytas laikas. Neprarask vilties.

Adventas. Laukime Viešpaties sugrįžtant

Angelas praneša, kad vaikelio gimimas atneš džiaugsmą ne tik Zacharijo šeimai, bet ir daugeliui. Viešpaties pasiuntinys paskelbia ir gimsiančiojo vardą - jis bus Jonas, hebrajiškai Jehonatanas, kas reiškia „gailestingasis“ arba „Viešpats pasigailėjo“. Galima sakyti, kad nuo to momento tauta pradeda gyventi Advento nuotaikomis: laukia ateisiančio Gelbėtojo. Su Jono gimimu visas kraštas sujudo (Lk 1, 65-66). Tai ne pirmas kartas Izraelio istorijoje, kai nevaisingajai gimsta sūnus. Taip gimė teisėjas Samsonas, garsus savo jėga ir karo pergalėm, taip gimė pranašas Samuelis ypač artimai bendravęs su Viešpačiu. Šios istorijos buvo žinomos. Todėl ir dabar visi laukia kažko ypatingo: kas gi bus iš to vaiko? Įkvėptas Dievo dvasios Zacharijas pranašauja (Lk 1, 76-79): Jono misija - vesti tautą į atgailą, kad žmonių širdys būtų paruoštos Viešpaties atėjimui.

Šiandien ir mes gyvename Advento laike. Ar susimąstėte, kokio Viešpaties mes laukiame? Man atrodo, kad šiuo metu, kai artėjant Kalėdoms visur kalbama vien apie dieviškąjį kūdikėlį, žmonės nukreipiami nuo tikrojo laukimo. Mes matome sveikinimo atvirukus su idiliškais šventosios šeimos atvaizdais, klausomės ilgesingų giesmių, tokių kaip „Tyli naktis...“  ir vaizduotėje kuriame gležno, bejėgio, trapaus Kūdikėlio viziją. Ar toks mūsų Viešpats? Ir taip, ir ne. Jis, Dievas, apsivilko žmogaus kūnu, tarnavo Palestinos žemėje, mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, pakilo į dangų, pažadėjęs sugrįžti, ir šiandien sėdi Tėvo dešinėje. Šiandien meldžiamės ne kūdikėliui, bet Karalių Karaliui. Kai tariame Jo vardą, turėtume matyti ne kūdikėlį, bet Viešpačių Viešpatį, galingą Valdovą. Šiandien, dvidešimt pirmajame amžiuje, mūsų viltis kiek kitokia, nei Zacharijo laiku. Mes laukiame sugrįžtant Visatos Valdovo ir Teisėjo. Jis gimė slaptoje, ir nedaugelis tai matė. Bet šiandien mes laukiame Jo sugrįžtant šlovėje. Tada šlovė nušvies dangų nuo rytų ligi vakarų, ir neįmanoma bus to nepastebėti. Bažnyčia šiandien gyvena ta viltimi - Jis sugrįš. Todėl, manau, neturėtume mąstyti tik apie kažkada gimusį kūdikėlį, bet žvelgti į priekį - į Jo sugrįžimą. Šiomis dienomis bažnyčiai skirta ir toliau vykdyti Jono Krikštytojo misiją, skelbiant aplinkiniams: atgailaukite, ruoškitės, Viešpats veikiai sugrįžta. Malonės laikas eina į pabaigą, artinasi Teisėjas. Kokį nuosprendį išgirsime iš Jo? Išteisintas, nes pasitikėjai Mano auka? O gal pasmerktas, nes Mane atmetei? Išdrįskime dalytis šia viltimi. Ir laukime Viešpaties.