Piemenų Evangelija

Palaiminti vargšai dvasia, nes jų dangaus karalystė. (Mt 5, 3)

Pirmasis Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimas tiksliai apibrėžia tai, kas įvyko tą naktį, kai gimė žmonijos Išganytojas. Niūrų vidurnaktį piemenys, saugantys avių bandą, buvo staiga apšviesti Viešpaties šlovės. Jiems pasirodė angelas - Dangaus karalystės pasiuntinys - ir paskelbė dvasios vargdieniams didelį džiaugsmą, jog Dovydo mieste gimė Gelbėtojas - Viešpats Kristus.
Kuklus buvo ir Viešpaties ženklas šio pasaulio mažutėliams - kūdikis, suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Be apreiškimo šviesos iš aukštybių joks žmogus negalėtų įžvelgti Dievo sūnaus - Visatos valdovo atėjimo. Juk jis buvo įvilktas į menkiausią žemišką pavidalą. Tartum brangi dovana įpakuota į neišvaizdžią, nepatrauklią pakuotę. Tai Dangiškas perlas - paslėptas tvartelyje tarp šieno ir šiaudų gyvulių ėdžiose.

Vienintelis evangelistas Lukas išsamiai aprašo dievišką piemenų aplankymo sceną (Lk 2, 8-20). Be jokios abejonės piemenys iškyla lyg simbolinės figūros. Jų vaidmuo toje paslaptingoje Viešpaties naktyje yra neatsitiktinis.

Pirmiausia, piemenys iliustruoja, jog Kristaus Evangelija, kaip Jėzaus, taip ir mūsų dienomis visų pirma ateina pas šio pasaulio atstumtuosius - socialiai atmestus žmones. Piemenavimas buvo menkiausiai vertinamas užsiėmimas Izraelyje. Piemenys daugeliui atrodė nepatikimi, nevykę, o jų darbas nešvarus religinių apeigų požiūriu, nes jie, tikrąja to žodžio prasme, kvepėdavo ne itin maloniai. Šiandien tai įvairių socialinių grupių žmonės, apleistieji, dėl kurių dažnai nenorima „teptis“. Viešpats vis dar ieško paklydusių avelių, kurios niekam nerūpi, įkritusios į beviltiškų aplinkybių griovį, įstrigusios pražūtinguose erškėčių brūzgynuose. Kristus gailisi pačių atstumčiausių, beviltiškiausių ir nelaimingiausių. Vargšai dvasia yra ir tie, kurie, nepriklausomai nuo savo socialinės padėties, giliai suvokia savo vidinį skrudą, tuštumą, tamsą ir blogį. Šie išvysta savo Gelbėtoją gimusį tvarte ir paguldytą ėdžiose - tikrąjį visų vargdienių Dievą.

Antra, piemenys primena pranašo Natano žodžius, pasakytus Dovydui, kada jis, kaip Mesijo palikuonio protėvis, buvo pašauktas iš ganyklos, nuo avių, ganyti Izraelio tautą ir jai karaliauti (2 Sam 7, 8). Kaip matome, Mesijo Jėzaus karališkoje genealogijos pačioje jos ištakoje figūravo nešvarus ir neprestižiškas piemens darbas. Ryški paralelė: kaip Izraelio karalius Dovydas turėjo paprastą, linkusią greitai nusižeminti ir drąsią kovoti už savo kaimenę ganytojo širdį, taip Visatos Valdovo viduje plakė nuolankaus sielų Ganytojo ir Sargo širdis. Šį unikalų karališkumo ir nuolankumo darnų skambėjimą išgirstame ir Marko Tveno romane „Princas ir elgeta“. Romano veikėjai - du žaismingi berniukai - nusprendę susikeisti vietomis. Princas tapo elgeta, o elgeta - princu. Galime tik nujausti, koks tai buvo neužmirštamas ir gyvenimą keičiantis patyrimas. Istorija aiškiai parodo - aukšta prigimtis gražiausiai dera su nuolankia širdimi.

Galiausiai, piemenys mums primena pagrindinę tiek Senojo Testamento, tiek Naujojo Testamento Dievo, Jo tautos bei Dievo tarnų metaforą (Ps 23, 1; Iz 40, 11; Jer 23, 1- 4; Jn 10, Žyd 13, 20; 1 Pet 2, 25, 5, 2). Dievas - mūsų atidus sielų Ganytojas, kaimenės avys - Izraelis Senajame Testamente ir bažnyčia Naujajame Testamente. Tai parodo, jog Dievas nesibodi savo tarnystę tapatinti su žmonių akyse menkai vertinamu darbu - piemenavimu. Jam nerūpi statusai, snobiškoji tuštybė, kitų žeminimas, nors tai dažnai pasitaiko tarp žmonių. Jo santykis su savo kaimene glaudus, rūpestingas ir mylintis. Kita vertus, piemenimis gali būti visi paprasti žmonės, kurie priėmė Kristaus džiugią naujieną ir tapo ganytojais kitiems žmonėms. Jų paprastumas, nuolankumas ir širdies tyrumas išsaugomas tik būnant greta vyriausiojo Ganytojo, kuris savo žemišką kelionę pradėjo ėdžiose, o baigė ant kryžiaus.

Tad sutikdami Kalėdas, nepamirškime piemenų skelbiamos žinios. Jie mums nuolat primena, kad tik širdies vargdieniams atsiveria Dangaus karalystė. Atminkime, jog mūsų Viešpats yra kartu ir Karalius, ir Ganytojas - ir tai, kas prakilnu, didinga ir tai, kas menkos vertės, romios bei nuolankios širdies. O priėmę Evangeliją ir tapę mažaisiais ganytojais kitiems, nepamirškime mūsų vyriausiojo Ganytojo kelio nuo ėdžių iki kryžiaus. Tai yra tyros širdies ir nuolankios tarnystės neužankantis šaltinis.

Ramių ir maloningų Kalėdų!