Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks... arba ne

Evangelijoje skaitome apie šimtininką, kuris savo tikėjimu nustebino Jėzų. „Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks“ (Lk 7, 7) - kreipiasi jis į Jėzų, kaip į Viešpatį, žinodamas, kad Jo žodis yra paskutinis, net jei jo tarnas guli beviltiškos ligos patale. Ar nėra taip, kad šiandien Jėzus dažniau girdi kitokią frazės pabaigą? Ar Jo nestebina mūsų netikėjimas?Mes dažnai sakome: „Atiduodu savo gyvenimą į Dievo rankas“ arba „Patikiu Tau savo gyvenimą, Dieve“, bet ką tai reiškia praktiškai? Atiduoti gyvenimą į Dievo rankas, manau, reiškia prisiimti ir atsakomybę, suvokiant, kad esu Jo bendradarbė, kad turiu būti Jo žodžio vykdytoja. Šventajame Rašte Dievas skiria, kas priklauso nuo Jo, o kas priklauso nuo manęs. Kartais, norėdami atrodyti „itin nuolankūs“, mes paliekame viską spręsti Dievui, bet ar tai nėra tik bandymas savo pesimizmą ir neviltį suderinti su tikėjimu, kad viskas yra Dievo numatyta, kad kiekvienas įvykis, geras ar blogas, gali būti vertinamas kaip Dievo valia? Ši doktrina artima fatalizmo filosofijai ir itin populiari dabartinėje „Naujojo amžiaus“ (New Age) dvasingumo epochoje, kai esi raginamas tikėti likimu, karma ir reinkarnacija. Mūsų, krikščionių, užduotis - budėti, kad Evangelija nebūtų „atskiesta“ šio pasaulio filosofijos bei moralės supratimų, taip padarant ją patogesnę kūniškai prigimčiai. Įmanoma susikurti doktriną, kuri tik atrodo „krikščioniškai“, ir imti aukoti Dievui tikėjimo aukas, bet iš tiesų tik siekti pačiam tapti dievu.

Laikytis Dievo žodžio ir mokytis gyventi pagal jį šiandien tampa rimtu išbandymu. Kartais, bendraujant su kai kuriais tikinčiaisiais, kyla mintis, kad nors kalbama krikščioniškomis sąvokomis, gyvenimas daugiau paremtas ne Kristaus pažinimu, bet veikiau karmos principais. Žmogus taip nuolankiai (kaip jis pats supranta savo nuolankumą) susitaikęs su viskuo, kas jo gyvenime vyksta, jis visiškai „atsidavęs į Dievo rankas“ ir visus įvykius priima kaip iš Dievo. Jis dažnai mini, kad laukia sugrįžtančio Jėzaus, kad gyvenimas šioje žemėje yra laikinas, todėl neverta į jį investuoti, o pasaulis yra piktojo pavergtas. Bet tas „begalinis Jėzaus laukimas“ neretai slepia gilią depresiją ir nesugebėjimą bei baimę gyventi, todėl šis naujai atrastas „dvasingumas“ tampa nusiraminimo šaltiniu, ir taip žmogus nustoja augti tikėjimu.

Ar Jėzus turėtų sugrįžti tik pasiimti mūsų išvargintų sielų? Ar visgi Jis sugrįš pasiimti savo Nuotakos - tyros, drąsios, alsuojančios Jo Karalyste, kovojančios gerą tikėjimo kovą, uolios dėl Jo namų, nešančios Dvasios vaisius ir skleidžiančios nuostabų amžinybės kvapą? Juk Jis vertas tokios Nuotakos!

Tad, kaip šiandien Jėzus gyvena manyje? Jei aš sėdžiu ir laukiu, kada gi pagaliau būsiu paimta iš šios „ašarų pakalnės“, kaip Jis veikia mano gyvenime ir per mane? Ar Jam paklūsta piktosios dvasios ir demonai? O gal Jis apatiškas ir dvasiškai pasyvus? Gal religinės frazės ir teisinga krikščioniška terminologija - tai tik būdas pridengti savo netikėjimą ir neviltį?

Ar susitaikymas tikrai yra dorybė?

Kažkada tikėjau karma, likimu ir reinkarnacija. Šiandien pastebiu šios pasaulėžiūros įtaką bei pavojus mūsų krikščioniškam tikėjimui, net jei nesame tiesiogiai praktikavę „Naujojo amžiaus“ mokymo. Kunigaikštis, kuris viešpatauja ore (žr. Ef 2, 2) žino, kaip „Naujojo amžiaus“ ideologiją pritaikyti prie krikščionybės ir pasiūlyti ją Dievo vaikams, ypač nusivylusiems savo santykiais su Dievu. „Naujojo amžiaus“ filosofija perėmusi pagrindinį rytų religijų principą: kad žmogus žemėje gyvena ne vieną kartą, bet atgimsta daugeliui egzistencijų - reinkarnuoja. Tad bet kokia kančia yra karminės kaltės pasekmė, ir apsivalymas nuo kančių gali vykti tik daugybę kartų gimstant iš naujo šioje žemėje. Išvengti kai kurių blogų įvykių  gyvenime neįmanoma, todėl teisingiausia yra susitaikyti su likimu ir nuolankiai viską priimti - kaip iš Dievo. Norėdamas užsitarnauti geresnę vietą būsimajame gyvenime darai gerus darbus ir stengiesi moraliai teisingai gyventi, bet ši moralė dažnai tėra tik tikro Dievo pažinimo pakaitalas. Kadangi, kaip aiškina vienas dzenbudizmo mokytojas, „žmogus yra tik įvykis, per kurį viskas atsitinka“, tai pagrindinis tikslas yra sudvasinti tą padėtį, kurioje esi šiandien, ir nuolankiai susitaikyti, nes ji nulemta aukštesnės sąmonės (Dievo). „Naujojo amžiaus“ tiesa yra paremta emocijomis, jausmais ir savo paties susikurta filosofija apie Dievą bei Jo veikimą, todėl kiekvienas gali kurti savo tiesas ir taip susikurti sau saugią poziciją. Taigi, mano saugūs filosofiniai samprotavimai apie Dievą gali slėpti mano netikėjimą, Dievo kaip Asmens nepažinimą ir nenorą prisiimti atsakomybę bei savo dalį Jo veikimo plane. Net pasakymas „aš pasitikiu Dievu“ gali reikšti tik tiek, kad „esu įvykis“ per kurį Dievas vienu ar kitu būdu „atsitinka“, o kadangi dabar esu krikščionė, tai tikiu, kad Jis „atsitinka“ kažkaip abstrakčiai, bet teisingai ir pasitikiu Juo toliau. Bet moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu (Mt 9, 20-22) savo situacijoje pasitikėjo Dievu, kuris gydo ligas. Jos tikėjimas į Dievą yra tikėjimas į tai, koks yra Dievas, o iš šio pažinimo kyla ir tikėjimo išpažinimas: „Jei paliesiu bent Jo drabužį - išgysiu!“. Ji nesakė: „Šioje situacijoje aš tiesiog pasitikiu Juo“. Jos tikėjimas į Jėzų, kuris gydo, ją išgydė. Kūniška prigimtis bando pritempti Dievą prie abstrakčios filosofijos, kuri tampa patogi, bet tikras tikėjimas veikia iš to, kiek aš pažįstu Dievą kaip Asmenį ir koks Jis yra man.

 „Naujojo amžiaus“ filosofija teigia, kad viskas, visi įvykiai yra Dievo išraiška, todėl negalima atskirti, kur yra mano mintys, kas ateina iš Dievo, o kas atnešta priešo, nes nei gėris, nei blogis nėra asmuo. Taip esi tarsi išlaisvinamas iš įtampos, o susitaikymas su dvasine realybe vertinama kaip nuolankumas, nes bet kokia kova gali reikšti, kad kovoji su Dievu.

Taip, Dievas viską žino, bet ne viskas ateina iš Jo. Jis leidžia įvykiams nutikti mūsų gyvenime, bet Jis turi ir tikslą - sustiprinti mūsų vidinę klausą, padaryti mus jautresnius Jo Dvasiai, kad išmoktume laikytis Jo žodžio, sekti Tiesos keliu, atskirti pelus nuo grūdų.

Ar atėjęs Žmogaus Sūnus ras žemėje tikėjimą? (Lk 18, 8)  

Ištverminga našlė, kurios istorija aprašyta Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje, nepavargo prašyti teisėjo, kad šis apgintų jos teises. Ji negalvojo: „Ech, kiek ilgai dar reikės pas jį vaikščioti?“. Išdrįsti prašyti, reikia daug nuolankumo ir tikėjimo, nors dažnai mums atrodo, kad tikrai nuolankus ir tikintis yra tas, kuris nusprendžia neprašyti ir tariamai viską atiduoda į Dievo rankas.

„Dieve, tik tark žodį, ir jis pasveiks... arba nepasveiks. Bet tebūnie Tavo valia! Juk Tu viską tobulai nusprendi.“ Tokia malda skamba nuolankiai, bet taip pat ji gali liudyti ne tikėjimą Dievu, bet norą išsaugoti savo saugią poziciją: „Jaučiuosi saugus taip melsdamasis, nes jei tik leisiu sau tikėtis stebuklo, turėsiu žengti rizikingą žingsnį iš savo komforto zonos, tad renkuosi verčiau pats save gelbėti iš nemalonios situacijos. Noriu ramiai sau gyventi ir sakyti, kad viskas išėjo į gera, nors iš tikrųjų aš tiesiog pabėgau, pasislėpiau, grįžau atgal, nes išsigandau žengti tikėjimo žingsnius.“

Dievas mums pažadėjo saugumą, kurį suteiks ne pabėgimas, bet tikėjimas. Priešas nori, kad mes visuomet susitaikytume su aplinkybėmis, likimu ir būtume pasyvūs. Galima sakyti: „Toks gyvenimas...“ arba: „Juk vis tiek viskas išeina į gera“, bet Dievas nesako, kad viskas turi išeiti man į gera vien dėl to, kad vadinuosi krikščionimi. Žodžiai „mylintiems“ ir „būtent Jo tikslu pašauktiesiems“ šioje Rašto eilutėje (Rom 8, 28) paaiškina, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgsis tas, kuris iš tikrųjų myli Dievą: toks žmogus sieks Dievo valios, remsis Jo žodžio autoritetu savo gyvenime ir nepaliks visko tik savieigai. Dievas visada nori, kad aš suprasčiau, ką Jis daro būtent šioje situacijoje, kurioje esu šiandien, koks Jo tikslas šioje situacijoje ir ką aš turiu daryti? Jis nori, kad mylėdama Jį ir atrasdama Jo tikslus savo gyvenime suvokčiau, jog kiekviena situacija ne šiaip išeina į gera (kai kas tai supranta, jog reikia priimti viską ir pavadinti tai geru), bet kiekviena situacija atneša tam tikrų rezultatų ir padeda man vis labiau panašėti į Kristų. Įsitikinimas, kad Dievas tiesiog taip nusprendė, kalba apie tai, kad žmogus iš tiesų nieko nesuprato, kad taip jis tik pateisina savo netikėjimą. Be to, iš tikrųjų nemylintys Dievo visomis savo jėgomis, visa širdimi bei siela krikščionys gali lengvabūdiškai kalbėti: „Man, kaip mylinčiam Dievą, viskas išeina į gerą“ - bet ar tikrai aš myliu Dievą? Ar ne labiau linkstu į nuodėmingą gyvenimą, nei dieviškąjį, ir labiau myliu šį pasaulį, o ne Viešpatį?..

Žinoma, ligonis gali ir nepasveikti, situacija gali pakrypti kitaip nei tikėjausi, bet svarbu, ar mano supratimai apie Dievą kyla iš mano nusivylimo, ar iš Dievo teikiamo apreiškimo? Ar, situacijai pablogėjus, aš sutelkiu dėmesį į Dievą ar į aplinkybes? Jo žodis gali kalbėti bei drąsinti ir sunkiose aplinkybėse, tačiau gali nutikti ir taip, kai aplinkybės tampa Jo žodžio pakaitalu, ir mes leidžiamės vedžiojami aplinkybių, o ne Dievo žodžio teikiamos šviesos. Kaskart, kai susiduriame su neigiamomis aplinkybėmis, negatyvi mūsų patirtis bando užgožti Dievo žodį ir mes nuolankiai susitaikome su tuo, kas vyksta (viską atiduodami į Jo rankas ir išlikdami pasyvūs), bet ar tai nėra kartais tik patogi, saugi, o ne Dievui patinkanti pozicija? Ar užuot liudijus tikėjimą tokia malda neliudija netikėjimo? Nuolankumas, savęs pavedimas Dievui yra gerai, tačiau ar už to kartais nesislepia klaidingas nuolankumas? Klaidingas, nes liudija ne tikėjimą, o netikėjimą Dievu toje situacijoje.

Prisiminkime Mozę: pavyzdžiui, vienoje situacijoje jis galėjo parodyti ir didesnį pasitikėjimą Dievu, o ne laikyti iškėlęs rankas į Viešpatį, kol Izraelitai kovojo prieš amalekiečius (Iš 17, 9-13). Jis galėjo „atiduoti viską į Dievo rankas“ ir eiti pasėdėti kur pavėsyje, kol kova baigsis, ir tokiu „tikėjimu“ pašlovinti Dievą, kuris viską kontroliuoja. Bet Mozė suprato savo atsakomybę prieš Dievą, suprato Jo tikslus, gyveno apreiškimu, todėl ištvėrė iki galo (laikyti iškeltas rankas į Viešpatį nebuvo lengva), ir Izraelis iškovojo pergalę.

Apreiškimas kyla iš mano santykio į Dievą bei Jo žodį. Kai nėra teisingo santykio, aš susikuriu doktriną, kuri nieko bendro su Šventuoju Raštu neturi. Tada išmainau savo palikimą į tą saugią, savo paties susikurtą doktriną, kur tikėjimas netenka prasmės - mat viską palieku savieigai, vadovaujuosi savo kūniškais samprotavimais, išvedžiojimais. Tuo tarpu Dievo žodis kviečia tikėti, o tai dažnai reiškia ir kovoti, rizikuoti, pilnai pasišvęsti, atskirti gerą nuo blogo, rinktis tai kas vertingiau, išsižadėti savęs, paklusti Dievui.

Jei mes tikime, kad viskas įvyks taip, kaip turi įvykti, to negalima pavadinti tikėjimu. Manau, tai yra  „Naujojo amžiaus“ judėjimo įtaka. Kaip sakė vienas krikščinių autorius Grahamas Cooke, „Naujojo amžiaus judėjimo įtakos pasekmė yra ne okultinės praktikos, bet tikėjimą praradę krikščionys“.

Žinoti ir pažinti

Mes puikiai žinome žodžius, kurie apibūdina Dievą, bet ne visada Jį tokį pažįstame. Žinios apie Dievą dažnai yra tik išorinis dvasingumas, bet tikrąjį pažinimą (arba nepažinimą) parodo gyvenimo vaisiai.

Kai girdžiu cituojamą, na, tarkime, kad ir šią žinomą eilutę iš Evangelijos pagal Matą - Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta, - dažnai pagalvoju, kad labai norėčiau išgirsti ir žmogaus asmeninį liudijimą: kaip jam pavyksta rasti Jo Karalystę, kaip jis ieško jos „visų pirma“, kaip jis supranta teisumą ir kokie  to žmogaus gyvenimo vaisiai. Norėčiau, kad man ne tik būtų priminta Rašto eilutė, bet kad ji būtų užantspauduota asmenine patirtimi, nes Šventojo Rašto pažinimas nėra tik tai, ką žinau, bet ir tai, kaip įgyvendinu tai, ką žinau. Pažinimas Šventajame Rašte yra susijęs su patirtimi, kurią įgyjame paklusdami Jo žodžiui. Dievo žodis atveria tiesą, o tiesos tikslas - mane išlaisvinti. Jei teisingos kalbos apie Dievą nekeičia gyvenimo, vadinasi, aš dar nepažįstu Tiesos. Tad, pavyzdžiui, jei tvirtinu, kad Jis yra ištikimas, turėčiau gebėti paliudyti, kur ir kada mano gyvenime Jis parodė savo ištikimybę. Mano tikslas nėra tik vadintis krikščione, bet panašėti į Kristų būnant ne tik žodžio klausytoja, bet ir vykdytoja - tai yra įgyjant naują patirtį Jame -  ir iš tiesų tik taip galiu jaustis tikrai saugi.

Kai kurie tikintieji sako: „Aš tiesiog noriu gyventi dėl Kristaus, noriu Jam tarnauti“ arba: „Svarbiausia, kad aš tiesiog tikiu Dievu“. Tačiau jei paklaustume konkrečiau: ką jam reiškia gyventi dėl Kristaus? Kaip tu Jam tarnauji? Kaip manai, kokia tarnystė Jam patinka? - galbūt neišgirstume nieko konkretaus, kas liudytų tikrą žmogaus gyvenimą pagal Dievo žodį.

Gyvenimas dėl Kristaus nėra „tiesiog gyvenu, kaip man išeina“. Šis „tiesiog“ yra mano saugi pozicija ir aš nenoriu eiti toliau, nenoriu Jo pažinti, Jam pasišvęsti ir Jam paklusti. Saugiausia yra būti tiesiog geru, teisingu žmogumi: „Nors esu pašauktas dideliems darbams, bet apsistosiu ties gerais, nes jie nereikalauja didelio tikėjimo. Gyvenu „teisingai“ (kaip gyvena ir daug netikinčių, darančių gerus darbus ir be tikėjimo) ir dar lankau bažnyčią. Net nežinau, ar ko nors gyvenime noriu... Tikslas? Na, mano tikslas - amžinybė! (Gražiai pasakiau, tiesa? Ir, svarbiausia, teisingai...). Kokia yra Dievo valia man? Na, visų atsakymų neturėsiu, todėl nesivarginu ieškoti nė vieno, juk viskas - Dievo rankose...“ Galbūt ir galima taip pasakyti: „Gyvenu pasitikėdamas Dievu“, tačiau ar už šių žodžių nesislepia netikėjimas? Neaišku, ar žmogus pasitiki Dievo žodžiu, ar tiesiog palieka viską savieigai, prisidengdamas „teisingu“ krikščionišku žodynu, ar jis  iš tiesų nori paklusti Dievui ir vykdyti Jo valią.

Dievui rūpi mano dabartis

Evangelijoje pagal Joną skaitome istoriją apie sergantį vyrą, kuris 38 metus išgulėjo prie tvenkinio (Jn 5, 1-9). Jėzaus klausimas šiam vyrui - „Ar nori pasveikti?“ - rodo, kad žmogui gali patikti jo būklė, kad galima neišspręstą situaciją apipinti neva dvasingumu, sakant: „Viską pavedžiau Dievui“.

Būtent šis klausimas galėjo išmušti luošį iš vėžių, apšviesti jo paties nenorą savo gyvenimą keisti. Kartkartėmis (kiti vertimai sako: tam tikru metų laiku) maudyklėn nusileisdavo angelas ir sujudindavo vandenį. Kas, vandeniui pajudėjus, pirmas įlipdavo į tvenkinį, pagydavo, kad ir kokia liga sirgdavo (Jn 5, 4). Angelas nusileisdavo tam tikru metų laiku, vadinasi, mažiausiai kartą per metus, tad tas vyras turėjo mažiausiai 38 galimybes pasveikti, bet nė viena jų nepasinaudojo - gal dėl to, kad buvo toliau nuo vandens ir, kaip jis pats sako, neturėjo žmogaus, kuris padėtų jam į vandenį įbristi. Galbūt jis tiesiog laukė žmogaus, kuris susipras jį nunešti arčiau vandens, bet niekada taip ir nepaprašė pagalbos. Jėzus jam nepasakė: „Ech, matau, neturi žmogaus, kuris tau padėtų, ar nori, kad tau padėčiau?“ Jis priėjo ir paklausė, ar žmogus nori, kad jo gyvenimas keistųsi, nes daugelis norėjusiųjų pasveikti patys susirasdavo Jėzų.

Mes esame linkę pateisinti tai, kas mūsų gyvenime neveikia, susitaikyti, pavadinti tai Jo valia, padaryti tai savo komforto zona, kuri tampa net svarbesnė už Dievo palaiminimą. Pasveikimas luošiui reiškė jo gyvenimo pokyčius, kai jis jau negulės lyg paralyžiuotas „Dievo akivaizdoje ir valioje“, o ims ką nors veikti. Jo laukė įvairios atsakomybės ir pareigos. Kažin ar kartais mes patys nepasirenkame tokio gan patogaus, „paralyžiuoto“ krikščioniško gyvenimo, kai Dievo darbai ir stebuklai vyksta tik aplink mus, o mes išties užsiimame neaišku kuo, bet visa tai vadiname tikinčiojo gyvenimu, „tiesiog gyvenimu Kristui“. Mes nuo to paralyžiuotojo skiriamės tuo, kad paralyžiuotasis buvo toks nuo gimimo, o mes dvasine prasme paralyžiuoti tampame dėl savo kaltės - nenoro paklusti Dievui.

Dievas ateina net ir į tokias beviltiškas situacijas, pas pačius pasyviausius žmones, bet tai neturėtų būti pretekstu gulėti prie savo tvenkinio ir teisintis: „Toks yra gyvenimas...“, „Viskam savas laikas...“, „Aš tiesiog laukiu Viešpaties angelo...“ ir pan. Taip tik bėgame nuo atsakomybės, tampame vangūs, pametame iš akių tikslą. Priešas visada stengsis įtikinti, kad reikalai yra per prasti, kad pasikeistų, ir ragins sukilti prieš Dievą, išsižadėti Jo jėgos.

Dievas leidžia atsidurti tokiose situacijose, kur svarbūs yra būtent mūsų pasirinkimai, valia ir atsakomybė.  Dievui labai rūpi mano dabartis, nes manyje gyvena Jo Sūnus, ir Jis pasakė: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). „Aš esu“ pabrėžia, kad svarbu, kaip gyvenu dabar. Ar gyvenu Jame, su Juo ir per Jį.

Esame pašaukti turėti Kristaus protą

Ir jei vien  tik šiame gyvenime mes viliamės Kristumi, tai mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių (1 Kor 15, 19). Korintiečiai netikėjo mirusiųjų prisikėlimu, todėl Paulius bando juos įtikinti, jog jeigu jie mano, kad nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas (1 Kor 15, 13). Akivaizdu, kad jiems buvo sunku suvokti tiek mirusiųjų prisikėlimą, tiek tikėti prisikėlusį Kristų.

Šiandien taip pat nelengva suvokti Kristaus prisikėlimo prasmę ir esmę. Dažnai Kristaus gyvenimo kulminacija vadiname Jo mirtį ant kryžiaus, galbūt todėl, kad Jo prisikėlimas nebuvo toks viešas įvykis, kaip Jo mirtis. Kristaus prisikėlimas buvo paslėptas nuo minios ir apreikštas tik artimiausiems Jo bendražygiams. Nors Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, kad trečią dieną prisikels, tai buvo sunku suvokti net Jo mokiniams. Nėra didesnio stebuklo nei prisikėlimas iš numirusiųjų, kaip turbūt nėra ir didesnės užduoties mums - suvokti, ką reiškia jau šiandien kartu su Juo sėdėti danguose (Ef 2, 6), nes negyvendami Jo prisikėlimo jėga niekada nesugebėsime pristatyti žmonėms Kristaus asmens ir būti tokie kaip Jis (1 Jn 4, 17). Esame siunčiami į pasaulį, kaip Kristus buvo Tėvo siųstas (Jn 20, 21).

Ką reiškia šiandien sėdėti danguose kartu su Kristumi? Visų pirma - tai mąstyti taip, kaip mąsto Jis. Mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai - ne jūsų keliai, - sako Viešpats. Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys - už jūsų mintis (Iz 55, 8-9). Dievas nesako, kad mes niekada nepažinsime Jo minčių, bet kviečia jas pažinti. Kristus apsigyveno mumyse, kad mes pažintume Tėvo mintis. „Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?” O mes turime Kristaus protą (1 Kor 2, 16). Ką reiškia turėti Kristaus protą? Siekti to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje (Kol 3, 1), t. y. mąstyti ne taip, kaip mąsto šis pasaulis, bet dangaus mintimis, kad taptume žmonėmis, kurie neša pasauliui ramybę, tikrą džiaugsmą, tikrą gyvenimą, tikrą Dievo pažinimą. Kuo daugiau įsižiūrime į aukštybes, tuo aiškiau matome Jo charakterį, suvokiame Jo tikslus žemėje ir norime su Juo bendradarbiauti čia ir dabar. Kai žvelgiame į aukštybes, mūsų tikėjimas pasireiškia labai praktiškai.

Pažadėtoji žemė man nėra vien dangus, nes danguje nebekovosime su milžinais. Su milžinais aš kovoju čia. Siekiu atkovoti priešo užimtas savo sielos „teritorijas“ ir žinau, kad Viešpats eina pirma manęs, griaudamas neteisingų įsivaizdavimų, baimių ir netikėjimo sienas -  tai, kas vagia dvasios gyvenimą ir neša mirtį. Visada galime rinktis: pasilikti drebėti dykumoje ar eiti toliau ir leisti trykšti Jo Dvasios gyvenimui.
Tad ką reiškia viltis Juo „tik šiame gyvenime“? (pgl 1 Kor 15, 19) Manau, jei vis dar savo žemišku mąstymu ir neatnaujintu protu bandydamas suvokti Kristų viliuosi, kad nešiosiu savyje Jo dangišką atvaizdą - mano tikėjimas tėra žemiškas, išmintis - sielinė, o mąstymas sutelktas ne į Jį, bet į mane patį, - taigi tampu labiausiai apgailėtinu iš visų žmonių.

Ta pati jėga, kuri prikėlė Kristų iš numirusių, gyvena ir manyje, ta pati Dvasia nori trykšti iš manęs. Mes esame pašaukti atnešti dangišką mąstymą į žemę, esame atsakingi, kad pristatytume pasauliui Kristų tokį, koks Jis yra. Jei meldžiu: Tebūna Dievo valia kaip danguje taip ir žemėje, - turiu ir atspindėti dangų žemėje. Ši malda - tai ieškojimas ir supratimas, dėl ko esu čia pasiųstas ir kokius dangiškus planus Dievas nori įgyvendinti žemėje per mane. Mano tikslas - dangus, mano užduotis - atnešti dangų į žemę.

Kai mąstau apie aukštybes, suprantu, ką Dievas daro, ir darau tą patį - leidžiu sau matyti taip, kaip mato Jis, ir taip nugaliu savo baimes ir netikėjimą. Kai prisipildau dangiškų minčių ir suvokiu, koks Jis yra, negaliu  nedaryti to, ką darė Jėzus.

-
Tikiu, jog Jėzus ateis Nuotakos, kuri gyveno mylėdama Jį visa savo širdimi ir atspindėjo dangų žemėje. Nuotakos, kuri tikėjimu kreipiasi į Jį, kaip į Viešpatį, ir gauna atsakymus iš Jo. Nuotakos, kuri ne pasyviai laukia Dievo valios išsipildymo, bet ir pati įgyvendina Dievo valią pasišvęsdama ir paklusdama Jam, - ir ne tariamai, o iš tiesų - nebijodama rizikuoti, aukotis, drąsiai priimti iššūkius bei kovoti tikėjimo kovas.