Apie avis ir ožiukus šeimose, arba kuo mes užaugame?

Kartais girdžiu tėvus nuogąstaujant, jog jiems nepavyko užauginti vaikų taip, kaip norėjo...
Tačiau turbūt beveik visi tėvai pripažįsta, kad yra kažkokia vaikų auklėjimo dalis, kuri visiškai nepriklauso nuo mūsų. Stengies, rodos, darai ką gali. O rezultatas...

Neseniai bendraudamos su viena mama konstatavome paprastą tiesą - kaip  reikalinga Dievo malonė auginant vaikus! Šis suvokimas verčia ieškoti Viešpaties, viltis Jo gailestingumo.

Pamenu, kažkada susižavėjau vienos šeimos berniuku - koks jis klusnus, pasitempęs, tvarkingas. Na, ne vaikas, o tėvų svajonė! Galvojau - žinoma, juk tėvai gi akivaizdžiai tokie: ir tvarkingi, ir pasitempę... O tėvai ir sako: „Antrasis mūsų sūnus - visiška pirmojo priešingybė". Va tai tau!

Kaip kažkas yra pasakęs: būtinai atsiranda gėlė puokštėje, linkstanti į priešingą pusę nei visos kitos.

Žiūriu į dangiško Tėvo šeimą... Ir ką matau? Kristus, pamenate, sakė palyginimą apie būsimą teismą, kad žmonija bus padalyta į dvi dalis - į avis ir į ožius (Mt 25 sk.). Avys - tai tie, kurie Jam patarnavo (kartais to nė nesuprasdami, bet parodydami atjautą artimui), o ožiukai - gyveno sau, dėl savęs.

Tad, galvoju, ar kas su dangiškuoju Tėvu negerai, kad vieni Jo šeimos nariai tampa... ožiukais? O gal kas negerai su ganytojais, kurių uždavinys, anot Pauliaus, kiekvieną žmogų padaryti tobulą Kristuje? (žr. Kol 1, 28).

Kaip pasitaiko netobulų ganytojų, taip ir netobulų tėvų. Ką jau ten... Bet argi ne tobulas mūsų dangiškasis Tėvas, kurio Apvaizda per gyvenimą veda visus mus?

Tiesa, kai ožiukams ima žilti barzdos, kai kurie jų, žiūrėk, kaip kokiam fantastiniame filme - transformuojasi į romias aveles... Su amžiumi ne vienam kyla noras atgailauti. Bet ne visiems. Kai kurių „ragai" tampa dar kietesni, ir ilgainiui tokie žmonės tampa dar didesniu galvos skausmu absoliučiai visiems, kas juos supa, - taigi ir artimiesiems. Juk jei stengiamės būti romios ir nuolankios dvasios - ja džiaugiasi ir mūsų šeimos, o jei ne - aplinkiniams, kaip sakoma, esame vienas vargas.

O ar kuris iš mūsų suvokia, ką išgyvena Tėvo širdis, kai Jo vaikai, užuot buvę avys, tampa... Jam besipriešinančiais ožiukais? Suvokia - bet tik iš dalies - tie, kurie jau patys užaugino vaikus. Ne augina, bet jau užaugino ir išleido į gyvenimą. Juk „kūdikiai Kristuje" yra klusnūs, jiems viskas priimtina, nors kartais, tiesa, jie parėkauja... Bet va, kai užauga, kai sąmoningėja, tada, žiūrėk, ima pūstis, piktintis, priešintis savo gimdytojams, kritikuoti jų auklėjimo būdus, klaidas ir t.t. Oho, kaip užaugame visi! Iš tikro - klausimas - KAIP mes užaugame? KUO tampame užaugę? Avimis ar ožiukais? Juk kaip dažnai pasitaiko bažnyčiose: kol žmogus - kūdikis Kristuje, atrodo, avelė auga - užaugs, bažnyčiai bus palaiminimu, praturtinimu, tikintiesiems bei ganytojams paguoda. Bet, deja, kai kurie užaugame ožiukais ir tampame ne paguoda, o galvos skausmu ganytojams, nesantaikos priežastimi tikintiesiems. Kas nors pasakys - ganytojų toks darbas, jiems ir „priklauso" vaikščioti skaudančia galva, jie turi ganyti...

Turi, bet kaip suganyti ir išganyti užsispyrusį ožiuką? Regis, net ir Viešpats čia bejėgis.

Kuo skiriasi avys nuo ožių? Apie tai gal geriausiai papasakotų jų augintojai. Mane avys žavi savo romumu. Jos pakelia skausmus savo atžvilgiu romiai - štai kodėl apie Kristų skaitome: „Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos" (Iz 53, 7).

Avys tyli ir prieš kirpėjus, ir prieš pjovėjus... O mes? Ką liudija mūsų dažnai „aplaužyti" ir „sulaužyti" santykiai? Kad mūsuose labai, labai trūksta to avies romumo. Kad daugelis mūsų esame daugiau ožiai ir ožkos, o ne avys... 
Pykstame, nirštame, nepakeliame, nemylime, nesitaikome, pavydime, priešinamės, reikalaujame pirmiausia iš kitų, apkalbame... Patys elgdamiesi kaip ožiai savo namuose bandome užauginti avinėlius ir aveles. Juk nenorime, kad mūsų vaikai būtų lyg ožiukai. Norime avelių - švelnių, atsiduodančių, sušildančių. Tačiau kokie esame mes patys?

Gal Dievas suteiks malonę, ir mums pavyks užauginti aveles bei avinėlius šeimose. Štai Korės sūnūs nesukilo prieš Mozę, kaip jų tėvas.

Suteik, Dieve, malonę mūsų vaikams... ir mums.