Ar Dauno sindromas iš Dievo?

Tikintys žmonės kartais klausia, „Kodėl Dievas leido, kad mums gimtų vaikas su Dauno sindromu?“. Jei Dievas yra geras, kodėl Jis leidžia, kad jį mylintiems atsitiktų blogi dalykai? 

                                                                 Mudvi. Foto: Ievos Pievos  Photography                                      

Ieškant atsakymų į šį klausimą būtų galima parašyti visą knygą (kaip kai kurie tai ir padarė), bet čia tiesiog noriu trumpai pasidalinti savo mintimis. Šventasis raštas teigia, kad Dievas savo esybėje yra visiškai geras, ir kad iš Jo nekyla joks blogis ar blogumas. Pagal tobulą Dievo planą mes turėtume gyventi idealioje santarvėje – su savo kūnais, su kitais žmonėmis ir su mus supančiu pasauliu. Tačiau Nuopuolio pasekmės palietė viską – ir jos yra matomos mūsų kūnuose, nes atsirado ligos ir genetiniai sutrikimai, mūsų vidiniame pasaulyje ir santykyje su kitais matome psichines ligas, visokiausią smurtą, kurį patiriame vieni iš kitų, ir galiausia visa kūrinija „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8,22) – tai pasireiškia per katastrofiškus žemės drebėjimus, cunamius ir potvynius.

Toks chaosas nebuvo Dievo plano dalis, tačiau tokiame pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, jis paliečia kiekvieną žmogų. Aš netikiu, kad Dievo planas Ivai buvo, kad ji – ar kas nors kitas – gimtų su chromosominiu sutrikimu. Jo plane taip pat nebuvo šizofrenijos, žmogžudysčių, vergijos ar uraganų. Tai tik keli pavyzdžiai, per kuriuos pasireiškia mūsų pasaulio nuopuolio pasekmės.                                                                                                                                                                      

 Mąstytojas ir teologas Francis Schaeffer’is žmones vadino „didingais griuvėsiais“. Jis turėjo mintyje, kad mes visi esame Dievo kūriniai, didingi, nes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, tačiau, kaip sako Schaeffer’is, „griuvėsiai, nes nuodėmė taip suniokojo dieviškąjį paveikslą, kurį turėtume atspindėti, kad kartais jo nebegalima atpažinti“. Krikščionybė moko, kad mes visi esame sužeisti – ir aš tuo tikiu. Kai žiūriu į Ivą, matau pasaulio nuopuolio pasekmes. Kai žiūriu į jos įkypas akytes ir plokščią galvytę, matau neteisingo ląstelių pasidalijimo, kuris įvyko tą akimirką, kai užsimezgė jos gyvybė, pasekmes.

Tačiau nuopuolio pasekmes matau ir žiūrėdama į savo  „genetiškai sveikus“,  visiškai normalius draugus. Psichologinis smurtas ir neištikimybė beviltiškose šeimose. Tai nuopuolio pasekmės. Juodas depresijos debesis virš žmogaus, kuris iš išorės atrodo, turi viską. Tai taip pat yra puolusio pasaulio pasekmė. Mano širdies polinkis į išdidumą ir pavydą yra nuopuolio pasekmė. Jis yra mumyse visuose, nuo gimimo; mes patiriame jį patys ir žeidžiame kitus. Tiesiog vieniem iš mūsų lengviau slėpti savo sužeidimus nuo kitų akių, o kitiems ne.

Jei kas nors norėtų užginčyti tą mintį, kad mes iš esmės esame sužeisti, paprastas eksperimentas padės nustatyti, ar mes tikrai esame „griuvėsiai“.  Įsivaizduokite, kad visos jūsų mintys būtų matomos kaip bėganti žinių eilutė jums ant kaktos, ir visi, visa ta žodžio prasme galėtų jas perskaityti. Jei nesate sociopatas, nuo šios minties turėtumėte pašiurpti, todėl kad žinote, jog daugelis jūsų minčių dienos bėgyje yra toli gražu ne „didingos“.

Tačiau kiekvienas žmogus yra paženklintas švento didingumo, nes savyje nešioja dievišką įspaudą. Mano akyse Ivos „griuvėsius“ nustelbia didingas mažo žmogučio grožis, kuriame matomas švento Dievo atspindys. Kai žiūriu į ją, matau jos gyvasties šventumą ir didybę. Jokie chromosominiai sutrikimai negali to užgožti.

                                                  Ivutė, kaip ir marškinėliai teigia, yra mūsų mažasis stebuklas

Tad čia, šiapus dangaus, kur nuopuolio pasekmės neišvengiamos ir kur mes visi vienaip ar kitaip esame sužeisti, aš nešaukiu Dangui, „Kodėl mums? Kodėl mes turime vaiką su Dauno sindromu? Ką padarėme, kad to nusipelnėme?“. Žiūriu į mūsų ketvirtą vaiką, ir nors ir tikiu, kad jos sindromas nėra Dievo plano dalis, myliu ją su visais jos netobulumais ir sužeidimais lygiai taip kaip ir kitus savo vaikus su juos lydinčiomis nuopuolio pasekmėmis. Todėl kai laikau priglaudusi Ivą prie krūtinės, neklausiu, „Kodėl mums?“ . Kaip ir daugelis kitų, vietoj to klausiu,  „O kodėl ne mums?“.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                      

 

Išvertė G. Belousova

 

http://tenkursaulesviecia.lt/lt/daunosindromas/ar-dauno-sindromas-is-dievo/ 

Bendrinti: