.jpg)
Artūras Bačėnas yra reabilitacijos centro darbuotojas. Anot pastoriaus Romo, didžioji dalis visos veiklos laikosi ant Artūro pečių.
Artūrai, kaip tapote šio centro darbuotoju?
Kadangi pats turėjau problemų su alkoholiu bei narkotikais, teko ieškoti reabilitacijos ir Dievo pagalbos. Pasikeitimai atėjo ne iš karto, bet galiausiai pavyko ištrūkti iš tų priklausomybių. Tad nuo 2009 metų, nuo šio centro įkūrimo, dirbu šiame centre, norėdamas padėti tokiems pat žmonėms kaip aš. Ačiū Dievui, kad susipažinau su pastoriumi Romu, su kuriuo ir pradėjome šią veiklą.
Kaip jūs padedate čia atvykstantiems žmonėms?
Skaitau paskaitas, konsultuoju, liudiju apie savo asmeninę alkoholio ir kvaišalų vartojimo ir išėjimo iš to vartojimo patirtį. Teko mokytis, išklausiau nemažai seminarų, kaip dirbti su priklausomais asmenimis. O pagalba visapusiška: nuo žmogaus priėmimo į bendruomenę iki pagalbos sprendžiant įvairias socialines problemas. Tai darau drauge su bendradarbių komanda.
Kokia jūsų kasdienybė?
Rytais vyksta „rytiniai ratai“ – sprendžiami įvairūs bendruomenėje kylantys klausimai, skirstomi darbai, taip pat skaitome Dievo žodį ir jį analizuojame. Vėliau vyksta užsiėmimai arba paskaitos, konsultuoju žmones, užsirašiusius į konsultacijas, pildau dokumentus. Jei reikia, vežu žmones į polikliniką, darbo biržą, policiją ar kitas įstaigas. Tad darbų tikrai pakanka.
Kiek reabilitacijos centre gyvena žmonių?
Šiuo metu čia gyvena 8 žmonės, bet gali gyventi ir 12 žmonių. Neseniai 4 žmonės baigė reabilitacijos programą.
Kiek trunka reabilitacija?
Paprastai nuo metų iki pusantrų.
Kai iškyla kokių problemų, susitvarkote vienas ar reikalinga pagalba?
Pagalba reikalinga visada – visuomet reikalingas komandos palaikymas. Būna bendruomenėje krizių. Pasitaiko psichologinių atkryčių, kai, pavyzdžiui, vienam žmogui būna sunku, kai žmogus yra blaivas, bet ne visai blaiviai mąsto, arba kai nesuvaldo savo jausmų, emocijų, bando priežasčių ieškoti ne savyje, bet kituose. Kai taip nutinka vienam žmogui – dar nieko, bet jei taip vienu metu nutinka pusei bendruomenės, tada būna sunkiau, tada reikia, mūsų kalba sakant, „nuleisti visą tą garą“ – daug kalbėtis ir aiškintis, kad būtų galima įveikti susikaupusias neigiamas emocijas, kad žmonės pamatytų problemos esmę. Dažnai būna taip, kad atėjus į reabilitaciją žmonėms reikia keisti save, o jie nori keisti kitus žmones ar čia esančią tvarką, taisykles, – žodžiu, dėmesys būna nukreiptas visai kitur.
Šis centras skirtas tik vyrams?
Čia gydosi tik vyrai. Dirba ir moterų, bet reabilitaciją atlieka tik vyrai.
Ar tenka vyrams ir darbus dirbti?
Mes taikome 12 žingsnių programą. Yra dienotvarkė – vyrai viską daro tam tikru laiku. Vienas laikas skiriamas darbui su savimi pagal programą, kitas – sportui ar darbo terapijai. Pirmiausia mokomasi disciplinuoti save, nes tai vėliau padeda gyventi.
Gydymas yra suskirstytas į 4 fazes. Iš vienos į kitą fazę žmogus pereina tik atlikęs tam tikras užduotis, kiekvienoje fazėje turi išsikėlęs tam tikrus tikslus.
Darbo dienomis veiklų tikrai netrūksta. Šiek tiek laisvesni yra savaitgaliai, bet mes mokome planuoti laisvalaikį: penktadienį vakare vyrai turi susiplanuoti, ką jie veiks šeštadienį ir sekmadienį.
Sekmadienį vykstate į bažnyčią?
Taip, kiekvieną sekmadienį vykstame į Kuršėnų bažnyčios „Tiesos žodžis“ pamaldas. Vasaros metu po pamaldų visi drauge gaminamės maistą, bendraujame su tikinčiaisiais.
Kas jus džiugina šiame darbe?
Džiugina pasikeitę žmonių gyvenimai. Kai žmogus ateina visiškai palaužtas priklausomybių, bet sugeba susiimti, praeina reabilitacijos kursą ir gyvena kaip visi normalūs žmonės – susiranda darbą, sukuria šeimą... Tai didžiausias atpildas.
Turime gerą pavyzdį, kurį dažnai norisi paminėti: vienas jaunuolis vilnietis buvo priklausomas nuo narkotikų, pas mus baigė reabilitacijos programą, bet nežinojo, ką jam toliau gyvenime daryti. Tad patarėme pradžioje pasilikti arčiau mūsų, o vėliau jis įstojo mokytis, puikiai baigė aukštąją mokyklą, sukūrė šeimą, įsidarbino solidžioje įmonėje. Labai tuo džiaugiamės.
Žinoma, džiaugiuosi ir savo paties pasikeitusiu gyvenimu... Gyvenimas įgavo prasmę, kai atradau Kristų, tiksliau tuomet, kai Kristus mane atrado. Tai buvo postūmis keisti savo gyvenimą.
----------------------------------------------------
Gitanai, jūs taip pat dirbate šiame reabilitacijos centre. Bet neseniai pats baigėte šio centro programą. Kas atsitiko, kad reikėjo reabilitacijos?
Turėjau didelę problemą – buvau įklimpęs į alkoholizmą. Kovojau su tuo apie 20 metų, bet vis nesėkmingai. Tikiu, kad Dievas atvedė mane čia, į Kuršėnuose įsikūrusį reabilitacijos centrą. Dėkoju Dievui, kad jau daugiau nei dvejus metus esu blaivas. Tai pasiekti pavyko šiame centre.
Iki šios dienos teko nueiti ilgą kelią: lankiau Minesotos programas, psichologus, anoniminių alkoholikų klubus, net kelias reabilitacijas, bet, deja, ištrūkti į laisvę nepavyko... Vis tiek kažkas kažkur užstrigdavo, aš pavargdavau ir palūždavau... Pavargdavau nuo blaivaus gyvenimo... Ir tik čia, Kuršėnuose, aš pajutau laisvę, pradėjau gebėti rinktis tarp gero ir blogo... Taip po truputį atėjo pasikeitimai: nors išoriškai jie dar nedideli, bet džiaugiuosi, kad atkūriau santykius su visais giminėmis, gana ilgą laiką jau gyvenu blaivas, turiu darbą. Darbuodamasis šiame centre stengiuosi pasidalyti sukaupta patirtimi – kiek galiu, padedu kitiems. Tikiuosi, kad ateityje galėsiu padėti dar labiau.
Jau daugiau nei metus gyvenu Adaptacijos namuose, lankau „Tiesos žodžio“ bažnyčią. Gyvenu saugioje aplinkoje ir esu laimingas. Aš džiaugiuosi – esu nepaprastai dėkingas Dievui už šį gyvenimo tarpsnį... Buvo laikas, kai galvojau, kad apskritai gyvenimo jau nebebus... Alkoholizmas yra klastinga liga, galinti visiškai sužlugdyti žmogų... Aš jau buvau viską praradęs – ir artimuosius, ir savigarbą... O dabar turiu bažnyčią, draugus, darbą, neseniai pradėjau studijas aukštojoje mokykloje – turiu gyvenimą. Ačiū Dievui!
