Dar kelios mintys apie žiurkes lėktuve

Perskaičiusios Jurgos Karosaitės straipsnį „Apie mūsų pašaukimą sklandyti aukštai“ su seserim Kristuje ėmėme svarstyti apie tai, kiek ir kokių pozityvių bei negatyvių dalykų buvo Viešpaties Jėzaus tarnavime. Kas gali paneigti, kad Jo tarnavimas buvo išimtinai palankus žmonėms? Jėzus gydė ligonius, išvarinėjo demonus, prikeldavo mirusiuosius, maitino alkstančius ir netgi parūpino jiems vyno. Šiandien Jis yra tas pats, ir gali dar daugiau - Jis prisikėlė, nugalėjo mirtį ir Šventąja Dvasia geba atgimdyti Juo tikinčiųjų širdis. Kita vertus, Izraelio tautos vyresnieji, Romos pareigūnai ir netgi minia, kuri dar vakar karštai Juo sekė, įžvelgė Jame tiek daug nepriimtinų dalykų, jog pasmerkė kryžiaus mirčiai. Jis ne tik išvijo prekiautojus iš šventyklos, bet ir atvirai neigė protėvių tradicijas, paniekino visos tautos viltis atgauti politinę nepriklausomybę. Savo sekėjams Jis siūlydavo toli gražu ne patogų gyvenimą, priešingai, ragino juos parduoti namus ir išdalyti turtą (Hm... destruktyvi nazariečio sekta ragino parduoti butą?), palikti amatą, šeimas, neturėti netgi dviejų apsiaustų, kęsti alkį, nuovargį, fariziejų panieką, besikeičiančias minios nuotaikas, abejones dėl savo pačių ateities ir galiausiai mirdamas sužlugdė jų klestėjimo viltis visam laikui. Bet galbūt kitaip pasireiškia prisikėlusio Kristaus pergalė... Ko galima ir ko neverta tikėtis iš tarnavimo Jam jau šiame gyvenime?

Sekdami Juo, mokiniai kurį laiką vylėsi sėdėti Jo kairėje ir dešinėje žemiškoje karalystėje (galbūt, švietimo ministras Jonas, krašto apsaugos - Petras, teisingumo - Jokūbas, finansų - Judas) - šiek tiek pakentėję nepriteklius, mėgautis užtikrintu gyvenimu iki pat žemiškos mirties. Bet jų ir tų, kurie per juos įtikėjo, laukė visai kitoks likimas. Visi apaštalai (išskyrus Joną) mirė kankinių mirtimi. Baisią mirtį sutikdavo ir tūkstančiai krikščionių, atsisakiusių išduoti Kristų. Likę gyvi glaudėsi ne rūmuose, o katakombose. Panašaus likimo amžiams bėgant sulaukė ir kiti Dievo žmonės, tokie kaip Janas Husas arba anabaptistai, guldę savo gyvybes už atnaujintą Dievo žodžio apreiškimą. Kaip tie, kurie šiandien atsiliepia į Kristaus pašaukimą islamo ar totalitarinių režimų šalyse. Ir galiausiai (nors ir drąsu taip lyginti), kaip ne vienas iš mūsų, patiriantys ne tik panieką bei atskirtį dėl „netradicinio“ tikėjimo, bet ir daugybę kitų sunkumų.

Kodėl Viešpats neužtikrino jiems saugaus ir aprūpinto gyvenimo? Ar Kristaus pergalė nesiekė tų laikmečių, tų šalių? Ar buvusių ir esamų valdovų, valstybių veikėjų širdys nėra Jo rankose kaip vandens srovės? O gal tie krikščionys, pradedant apaštalais ir pirmųjų amžių kankiniais ir baigiant šių dienų atskirtį patiriančiais tikinčiaisiais nesuprato kokių nors esminių tiesų apie išgydymą, aprūpinimą ar apsaugą? Bet jei Kristaus pergalės ženklas - žemiškas klestėjimas (sveikata, turtai, visuomenės pagarba) visiems Jį įtikėjusiems, kodėl krikščionybės istorija liudija ką kita?

Mūsų kūnai tebėra nepakeisti - todėl juos veikia ligos ir galiausiai mirtis. Prieš kurį laiką sunkiai sirgau. Ilgus mėnesius vis kėliau klausimą, ko trūksta mano atpirkimui, kodėl turiu kentėti. Galbūt mes klystame ar kažko nesuvokiame, kad išgydymo stebuklus patiriame tik kartkartėmis? Bet būdami sąžiningi patys prieš save galime paklausti, ar žemiškojo tarnavimo metu Jėzus buvo nepakankamai galingas, kad išgydytų visą Izraelį? Prie Betezdos tvenkinio gulėdavo daugybė ligonių - aklų, luošų, paralyžiuotų, kurie laukė vandens sujudant, bet Jėzus išgydymui išsirinko tik vieną (Jn 5, 2-8). Kodėl? Nesiryžtu siūlyti kažkokio apibendrinančio atsakymo į šį sunkų klausimą. Visgi kirba mintis, jog galbūt toje vietoje pakako to išgydymo, kad būtų apreikšta Dievo šlovė, o žmonės įtikėtų, kad Jėzus yra Išganytojas... Kalbant apie mano atvejį, šiek tiek geriau pažinau mirties šešėlio slėnį, ir viliuos, kad pastebėsiu ir kitą žmogų, einantį per panašią ligą. Ir galėsiu iš patirties pasakyti: net ir dabar Viešpats yra arti. Juk malonės pakanka, o Jo jėga geriausiai pasireiškia silpnume (2 Kor 12, 9)...

Mes gyvename nuodėmės pavergtame ir blogio sužalotame pasaulyje. Nesvarbu kur begyventume, visada bus neigiamų aplinkybių, nepriklausančių nuo mūsų, bet nulemtų mus aplinkui klestinčios nuodėmės, blogio ir mirties. Gal kažkas augo smurtaujančių tėvų šeimoje. Gal regi nuo priklausomybių kenčiančius artimuosius. Išgyvena darbdavio bankrotą ar kitaip netenka pragyvenimo šaltinio. Netenka namų. Nukenčia nuo nusikaltimų ar stichinių nelaimių... galima vardyti ir vardyti... Viena vertus, tokiomis aplinkybėmis dažną kartą matome Viešpaties įsikišimą ir tai, kad Jis yra šalia. Kita vertus, Kristus niekad nežadėjo savo sekėjams sukurti „krištolinių rutulių“, kuriuose jie galėtų saugiai riedėti per blogio žalojamą pasaulį. Tad kur gi pasireiškia Kristaus šlovė? Galbūt tame, kad tiems, kurie tamsos pavergtame pasaulyje gyvena be Kristaus, pasaulis - t. y. tai, ką regime ir apčiuopiame - yra visas gyvenimas (Kokia neviltis!). O gyvenantys su Juo žino, jog pasaulyje yra tik svečiai ir keleiviai...

Nors ir atgimdyti Kristuje, mes vis vien nusidedame: atgimusi dvasia tebėra nuodėmės sužalotame kūne, Dievo turtus nešiojame moliniuose induose (2 Kor 4, 7). Tai irgi liudija bažnyčios istorija - t. y. imperatoriaus Konstantino sprendimas paskelbti krikščionybę valstybine religija, kuris ne tik panaikino persekiojimus, bet ir suteikė privilegijas. Sunku paneigti faktus, kad būtent tada, kai būti krikščionimi tapo naudinga, drauge su valdžia, turtais ir įtaka į bažnyčią įslinko, abejingumas, drungnumas bei nuodėmė. Ir kiekvieno krikščionio gyvenimas - tarsi nuolatinis ėjimas įtemptu lynu ar peilio ašmenimis. Esame priversti nuolat balansuoti tarp to, kas patinka Dievui, ir to, ko geidžia kūnas. Apie tai daug kalba apaštalas Paulius: kai kūnas aprūpinamas ir patenkinamas, kai nebėra nuolat tramdomas ir daromas paklusniu ir galiausiai, kai jame neberegima Kristaus mirtis, jame nebeapsireiškia ir Kristaus gyvybė...(2 Kor 4, 10-11).
-------------

Šiandien tebegyvename gendančiame kūne, kurį puola ligos ir galiausiai pasiglemš mirtis. Prigimtinės nuodėmės pažeistas „aš“ stumia kiekvieną mūsų į įvairiausias nuodėmes. Tarnavimas Dievui negarantuoja patogaus ir šilto gyvenimo: nei turtų, nei garbės, nei įtakos. O greičiau priešingai - ištikimas sekimas Kristumi, reiškia nuolatinį savęs ribojimą, malonumų atsisakymą, tarnystę - t. y. laiko bei lėšų skyrimą ne savo, bet kitų poreikiams. Jis taip pat reiškia persekiojimus, atskirtį ir panieką. Tad, jei nėra žemiško klestėjimo garantijų, jei nėra jokios naudos iš tarnavimo Dievui (Mal 3, 14) kodėl jau šiame gyvenime trokštu tarnauti Jam ir susitapatinti su Jo mirtimi? Gal tiesiog širdis tyliai liudija, kad tol, kol gyvenu nuodėmės sužalotame kūne, visų fizinių ir materialinių poreikių patenkinimas mane pastūmėtų ne prie Viešpaties kojų, o į nuodėmės ir egoizmo pančius - taigi ne vestų prie Jo, o stumtų tolyn. Kokia gili Viešpaties išmintis, išlaikanti pusiausvyrą tarp jo gailestingumo, kai Jis atsako į mūsų žemiškus poreikius, ir Jo rūpesčio, kad pasidavę kūniškumui netaptume atmestini!

Žvelgdama į savo tikėjimo kelią, regiu daugybę nuodėmių, tuščių ambicijų, ne tik patirtą, bet ir kitiems dalytą atstūmimą. Trumpą laiką trukusį klestėjimą ir dideles materialines problemas. Sunkias aplinkybes, ligas bei atsitraukimo metus. Tačiau menu ir didelius bei mažus Viešpaties darbus, Jo prisilietimą, Jo paguodą, Jo gailestingumą, parodytą netgi per tuos, iš kurių visiškai to nelaukiau. Ir dėkinga širdimi imu suprasti, kad Kristus vis labiau tampa mano gyvenimu - jame yra viskas, ko man reikia, o gal tiksliau - be Jo nėra nieko. Kaip taikliai tai išreiškia žinoma Augustino Aurelijaus mintis „Tu mus sau sukūrei, ir mūsų sielos nerimsta, kol neranda ramybės Tavyje“. Tad tegul kyla mūsų gyvenimų lėktuvai... nešdami mirtį drungnumo ir nuodėmės žiurkėms. Kad ir bažnyčia, ir netikintieji lydėtų juos akimis ir taip kreiptų žvilgsnius nuo pasaulio aplinkybių į dangų. Ten kur daugiau šviesos. Daugiau vilties. Daugiau Kristaus.

Dalia Janušaitienė