.jpg)
Kai buvau vos 17-os, nusprendžiau: „Dievo nėra. Jei Dievas būtų, nebūtų gyvenime tiek skausmo ir kančios...“ Tokią išvadą padariau labiau reaguodama į kitų, ne į savo patiriamą skausmą. Vis dėlto viduje turėjau nuojautą, kad vieną dieną aš tikėsiu į Dievą. Ta diena netrukus ir išaušo.
Būdama 18-os įstojau į išsvajotą Vilniaus universitetą – studijuoti Vilniaus universitete buvo viena didžiausių mano paauglystės svajonių. Užaugau blaškydamasi tarp Kauno ir Vilniaus, bet visuomet troškau gyventi Vilniuje. Pirmosios sesijos metu, jau įpusėjus egzaminams (apie sausio 11-ąją), dėl padėties šalyje universitetas laikinai sustabdė sesiją. Sausio 13-osios naktį kartu su studijų drauge budėjau prie Seimo. Būtent po tos nakties grįžusi namo pasakiau, kad Dievas yra, ir tik Jo dėka Lietuva išliko nepriklausoma. Nežinau, kodėl taip nusprendžiau, tačiau būtent tą naktį pradėjau tikėti Dievo egzistavimu. Čia ir prasidėjo mano sąmoningesnė kelionė Kristaus pažinimo link, kuri truko beveik trejus metus.
Aš tikėjau Dievu, bet nepasitikėjau jokia bažnyčia, dvasininkais. Kartais užsukdavau į vieną iš Vilniaus senamiesčio katalikų bažnyčių, kai ji būdavo tuščia. Ten susimąstydavau ir imdavau svarstyti girdėtą teiginį, kad Kristus atleidžia mano nuodėmes, bet negalėjau suprasti, ką tai reiškia, nes pati negaliu sau atleisti net už menkas klaideles. Dievo ieškoti skatino ir nusivylimas, atmosfera universitete, draugų neištikimybė. Pradėjau lankyti mišias, skaityti Šventąjį Raštą, bet nieko nesupratau. Vieną dieną po paskaitų atėjusi pusseserė pakvietė į susitikimą su amerikiečiais. Turėjau pasirinkti: eiti į pasimatymą ar į susitikimą su amerikiečiais. Nusprendžiau, kad į pasimatymą galėsiu nueiti ir kitą kartą, o susitikimas su amerikiečiais skambėjo kaip unikali proga, kurios neturėčiau praleisti, tad pasirinkau antrąjį variantą. Mano nuostabai, tame susitikime dalyvavo pusė mano kurso draugų, 200 lietuvių studentų ir apie 30 amerikiečių studentų, atvykusių į Lietuvą padėti studentų tarnystės „Agapė“ komandai.
Tą man lemtingą 1993-ųjų lapkričio 25-osios vakarą aš pirmą kartą pakviečiau Kristų – kad Jis valdytų mano gyvenimą, viešpatautų manyje. Ar supratau šios maldos prasmę? Tikrai ne! Ateinantį mėnesį nuolatos meldžiausi, iš naujo kviesdama Kristų į savo gyvenimą, kol kiti tikintieji padėjo man suprasti, kad kai Kristų pakvieti, Jis užeina ir nepalieka. Tą vakarą atėjo gili vidinė ramybė ir džiaugsmas, kurio ieškojau ir kurio man taip trūko. Sunku buvo patikėti, kad ramybė ir džiaugsmas išliks, tačiau visa tai ne tik išliko, bet ir augo po kiekvieno ketvirtadieninio tikinčiųjų studentų susitikimo. Aš atradau jėgų ne tik atleisti kitiems, bet ir bendrauti su jais, pamiršusi visas nuoskaudas, tarsi jas būtų kas ištrynęs. 
Dabar žvelgdama atgal suprantu, kaip tobulai Dievas mane pažįsta. Jis žinojo, kad esu užsispyrusi ir man reikia laiko pačiai daug ką išgyventi ir patirti, ir Jis leido tam įvykti. Tačiau būdamas geras Dievas, Jis apsaugojo mane ir neleido per toli nueiti, kad nesugriaučiau savo gyvenimo.
Tą 1993-ųjų lapkričio 25 d. vakarą pakviečiau Kristų tapti mano Viešpačiu ir Gelbėtoju, nes man Jo reikėjo, nes nesąmoningai norėjau ir tikėjausi, kad Jis atsakys į mano poreikius.
Be abejo, aš ir toliau tikiu, kad Jis nori ir gali atsakyti į gilius mano vidinius troškimus, tačiau dabar sąmoningai pasirenku ir noriu sekti Juo ne dėl mano poreikių, bet todėl, kad Jėzus yra Dievas, gyvenimo tiesa. Dabar jau galiu susitapatinti su apaštalu Petru ir sakyti: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 68).
Renata Ramanauskaitė yra Visuomeninės organizacijos „Agapė“ Lietuvoje pirmininkė ir Vakarų Europos studentų tarnystės lyderių komandos narė
