.jpg)
Dievo ieškoti pradėjau ir troškau Jį pažinti nuo vaikystės, tik Jis man atrodė tolimas, besislepiantis, į kurio širdį labai sunku prisibelsti. Troškau bendrauti su Juo, ieškojau Jo atsako – tarsi ženklo iš dangaus, išorinio patvirtinimo, kad Jis mane pažįsta ir myli.
Patikdavo stebėti dangų – debesis ir žvaigždes. Tarsi matydavau ten Dievo kvėpavimą, Jo didybę, ir savyje esantį didelį, bet šioje didybėje, rodos, tokį nematomą Jo atsako troškimą.
Pamenu, kaip besimokydama vyresnėse klasėse, grįždama vėliau į namus po vakarėlių, diskotekų ar vasaros švenčių, nuolat sustodavau prie namų durų ir dar keletą minučių, o kartais ir ilgiau, stebėdavau žvaigždėtą dangų.
Žinojau, kad šiame gyvenime yra daug daugiau nei tai, ką matau, ir ilgėjausi Dievo atsakymų į daugybę klausimų. Bet labiausiai troškau, jog Jis man duotų ženklą, kad tiesiog dabar mane mato ir myli. Tenorėjau labai nedaug – vienos krintančios, sumirgančios žvaigždės šioje neaprėpiamoje dangaus platybėje. Tik vienos. Man tai reikštų labai daug – juk pats Dievas atkreipė į mane dėmesį. Todėl prašydavau ir laukdavau, kad danguje, kaip atsakymas, sumirgėtų bent viena žvaigždė, tačiau žvaigždės tik nebyliai žvelgdavo į mane, nors mane ir kerėjo jų grožis tame juodame lyg aksomas nakties fone.
Praėjo nemažai laiko, jau buvau įtikėjusi į Kristų, ir vieną dieną Dievas man labai aiškiai prakalbo: „Aš duosiu tau atsakymų – tiek, kaip žvaigždžių danguje...“ Mintimis grįžau į tuos laikus, kai žvelgiau į nesuskaičiuojamų žvaigždžių nusėtą dangų ir laukiau tik vieno atsakymo... Supratau, kad Dievas dar tuomet norėjo man pasakyti, jog yra be galo dosnus ir mylintis. Jis nedavė man ženklo, kurio prašiau anuomet, norėdamas, kad neapribočiau Jo savo supratimu. Anuomet atrodžiau „nuolanki“, prašydama tik vieno atsakymo, tačiau dar nežinojau, kad Jo sumokėta kaina atvėrė mums kelią matyti tiek Jo atsakymų, kiek yra danguje žvaigždžių. Dievas nesusiaurino savęs iki vieno vienintelio atsako į mano klausimą, tačiau, kaip Abraomui, norėjo užduoti kitą klausimą, kuris atspindi Jo paties prigimtį – ar aš pajėgsiu suskaičiuoti tiek atsakymų, kiek Dievas man yra paruošęs?
Pati didžiausia dovana yra girdėti Jo balsą. Dažnai krikščionis gyvena taip, lyg Dievas, parašęs savo Knygą, būtų praradęs balsą. Iš tiesų Dievas kalba mums per Šventąjį Raštą – Biblija yra mūsų supratimo, kaip girdėti Dievą, pamatas. Tačiau problema yra ne tai, kad mes mažiau skaitome Raštą. Daug skaitantiems ir studijuojantiems Jėzus taip pat priekaištavo, nes tai gali tapti tik religine praktika. Problema yra prarastas gebėjimas pažinti intymų Dievą.
Pats Dievas, Kristus, yra Žodis, tad Jam yra sunku nekalbėti... Dievas visuomet turi labai daug ką pasakyti. Mes sukurti girdėti ir atpažinti Jo balsą. Negirdime, nes bandome išgirsti Jį savo natūraliais gebėjimais, intelektu, bet Raštas sako, kad tik dvasinis žmogus atpažįsta dvasinius dalykus. To pasiekti neįmanoma žmogiškomis pastangomis, bet tai pasiekiama pasiliekant Jame, atrandant Jame poilsį, ramybę, suvokus savo tikrąjį tapatumą ir pasitikint Juo. Galime gyventi kaip išgelbėti žmonės, kurių pasigailėta, tačiau niekada netapti tikrais sūnumis ir dukromis, kurie, nešdami Jo Karalystės realumą, veikia išvien su Dievu, nes pažįsta Tėvą, pažįsta Jo balsą, palaiko artimus santykius.
Negaliu gyventi be gyvo, artimo, viską keičiančio Mylimojo balso. Negaliu gyventi be perspektyvos, suvokimo, kur einu... Kalbu ne apie amžinąjį gyvenimą po mirties. Negaliu gyventi be antgamtinio Jo veikimo savo gyvenime, matant, kaip neįmanomi dalykai įvyksta ir viskas nusilenkia Jo vardui, kaip situacijos keičiasi, nes Jis kalbėjo. Jo balsas, tai, ką Jis sako, kas Jis yra, atneša man saugumą.
Kartą sapnavau, kad aplinkui – visiškas chaosas, o aš bandau viską suvaldyti cituodama Raštą ir melsdamasi (aišku, iš baimės), bet tai nieko nekeičia. Staiga prie manęs pribėga maža mergaitė. Ji nusišypso, apkabina mane per strėnas ir romiai, visiškai pasitikėdama ištaria: „Jurga, juk tu žinai, kaip viskas bus.“ Tuomet aš nurimstu, prisiminusi, kad Tėvas man kalbėjo. Man, jo dukrai, nėra ko bijoti, matant, kad vyksta priešingi dalykai nei turėtų ar norėtųsi... Svarbu išlaikyti paprastą, vaikišką pasitikėjimą Jo ištartu Žodžiu.
Jurga Karosaitė yra Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios tarnautoja, krikščioniškos literatūros leidyklos „Upė“ įkūrėja ir vadovė
