„Esu dėkinga Dievui už šią krizę“

Noriu paliudyti apie Dievo malonę, padėjusią man išeiti iš krizės, ir Jam padėkoti.

Psichologijos dėstytoja Ina Kamaitytė „Krizių psichologijos“ kurse pateikia tokį krizės apibrėžimą: „Krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir jam emociškai reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos būdų, nes turimų nepakanka.“

Paskutinė krizė mane ištiko šių metų pavasarį. Mano tėtis serga vėžiu. Ši diagnozė jam buvo nustatyta 2016 m. birželį. Per šių metų Velykas sužinojau, kad jo būklė pablogėjo: atlikę plaučių kompiuterinę tomografiją medikai pastebėjo tamsių dėmių ir nustatė, kad inkstuose ir kepenyse prasidėjęs vėžys išplito į plaučius. Vadinamosios metastazės rodo, kad liga pasiekė paskutinę stadiją. Skaudžiai tai išgyvenau. Kaip sako Ina Kamaitytė, tai buvo išankstinis sielvartas ir gedėjimas dėl artimo žmogaus netekties. Kankino nežinia: kiek dar tėtis gyvens? Internete skaičiau, kad kai kurie žmonės diagnozavus plaučių vėžį išgyvena vos du mėnesius. Mąsčiau apie tėčio mirtį ir savo bejėgiškumą, kad niekuo negaliu padėti. Jaučiau didelį sielvartą, skausmą, dažnai verkdavau. Sunku buvo atlikti kasdienes pareigas. Vėliau tas skausmas tarsi nuslinko giliau, jau nebeverkdavau, tačiau tapau prislėgta, apatiška. Nuotaika vis blogėjo, jaučiau, kad grimztu į krizę ir savo valios pastangomis nieko negaliu padaryti. Kreipiausi į gydytoją, ji paskyrė antidepresantų. Pradėjau juos gerti, tačiau krizė vis gilėjo.

Labai išgyvenau ir dėl to, kad mano tėtis netiki Kristumi ir nepriima Evangelijos. Kai atsiverčiau į Dievą, mano tėvai reagavo neigiamai: draudė lankyti bažnyčią, laikė ją sekta, manipuliavo, darė man psichologinį spaudimą, norėdami atkalbėti nuo tikėjimo. Kaip Jėzus sako: „Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 36). Mano atsivertimas mus supriešino, kilo stiprus konfliktas, besitęsiantis jau 26 metus. Vyliausi, kad sunkios ligos ištiktas tėtis gręšis į Dievą. Padovanojau jam porą krikščioniškų knygų, nes jis mėgsta skaityti, tačiau jis man pasakė, kad bandė jas skaityti, bet jam kliuvo jų religinis turinys. Parinkau leidykloje „Katalikų pasaulis“ išleistas knygas, nes maniau, kad tėtis nusistatęs tik prieš mūsų bažnyčią, o prieš katalikus – ne, tačiau klydau. „Tu žinai mano požiūrį į religiją, – pasakė jis, – daugiau tokių knygų man nevežk.“ Buvo skaudu tai girdėti. Atrodė, jis atstumia mano rūpestį, meilę. Kaip man tada parodyti, kad jį myliu, palaikau?

Sunku buvo ir dėl to, kad mano santykiai su tėčiu yra komplikuoti, tarp mūsų nėra artimo emocinio ryšio. Nuo pat vaikystės neišmokome dalytis jausmais, atvirai bendrauti. Kaip su juo kalbėti? Ką sakyti? Bandžiau palaikyti ryšį telefonu (mat gyvename skirtinguose miestuose), bet, blogėjant būsenai, nesinorėjo jam net skambinti. Jaučiausi kalta dėl savo prislėgtumo: juk tai jis serga vėžiu, jam gresia mirtis, jis turi teisę būti prislėgtas, o aš, būdama tikinti, turėčiau būti stipri ir jį palaikyti, įkvėpti vilties, optimizmo. Tačiau aš palūžau. Ar mano tikėjimas yra tikras, jei išbandymo metu jis tarsi išgaruoja? Atsimenu, kartą turėjau vesti maldą prieš Sekmadieninės mokyklos pamoką, tačiau nepajėgiau to daryti, ėmiau verkti. Tada mokytojai pasimeldė už mane. Pasipasakojau, visi ėmė guosti, pasakoti apie savo artimų žmonių išėjimą. Viena sesuo pasakė: „Jei esi tikinti, melskis už tėtį...“. Tačiau man įstrigo tik ta pirma frazė: „Jei esi tikinti...“ Pradėjau galvoti: gal aš iš tiesų nepažįstu Dievo, tik daugelį metų lankau bažnyčią, bandau laikytis tam tikrų normų ir elgsenos, tačiau visa tai – kūniškos pastangos, veidmainystė?

Iš tiesų bažnyčioje jaučiausi veidmainė. Nejaučiau jokio džiaugsmo ar ramybės, nepajėgiau šlovinti. Negalėjau nuoširdžiai pasakyti, kad myliu Dievą, nes tai būtų buvusi netiesa. Namų grupelėje kalbėjome apie tai, kad tikro krikščionio bruožas yra Dievo troškulys, ilgesys, o aš to nejaučiau. Jaučiau tik apatiją, bejėgiškumą, neviltį, skausmą, kaltę. Ėmiau vengti pamaldų. Ypač baiminausi, ar galiu dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, juk parašyta: „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės“ (1 Kor 11, 28).

Krizėje išgyvenau didelį socialinį nerimą – ėmiau vengti žmonių draugijos, bendravimo. Nepajėgiau bendrauti. Baisu buvo išgirsti klausimą: „Kaip gyveni?“, nes, jei nuoširdžiai, tegalėjau atsakyti tik: „Sergu depresija, nenoriu, nepajėgiu gyventi.“ Ne kiekvienas žmogus tai suprastų.

Nors gėriau vaistus ir lankiau psichoterapiją, krizė vis gilėjo. Nebepajėgiau būti su savo šešerių metų dukra. Jausdama mano nerimą, ji buvo dar labiau prie manęs prisirišusi, vis prašė žaisti. Man buvo sunku palaikyti elementarų pokalbį su vaiku. Tada užgulė kaltė – kokia esu mama? Jaučiausi degradavusi, apleidusi savo vaiką ir labai dėl to išgyvenau.

Tą pavasarį darbovietė buvo mane išleidusi kūrybinių atostogų. Tad į darbą eiti neprivalėjau, turėjau tik parengti spaudai vieną knygą ir parašyti straipsnį. Tačiau, išgyvendama tokią krizę, nebepajėgiau dirbti. Protas tarsi užsiblokavo: buvo sunku mąstyti, nuolat pamiršdavau elementarius dalykus. Net surašyti produktų sąrašą man buvo sunku. Išsigandau, kad neįvykdysiu darbinių įsipareigojimų. Tada pradėjau bijoti, kad išvis nebegalėsiu dirbti. Krizė jau tęsėsi daugiau kaip du mėnesius, gėriau vis didesnes vaistų dozes, tačiau nebuvo jokio pagerėjimo. Ilgalaikio nedarbingumo perspektyva labai baugino: vien vyro pajamų išlaikyti šeimai neužtenka, kaip mes gyvensime? Apėmė baimė, kad baigsis sąskaitoje pinigai, ir nebus ką daryti.

Jaučiausi kalta net dėl pačios depresijos – žmonės už mane meldžiasi, tačiau man negerėja. Gal kažkas su manimi negerai? Ėmiau galvoti, kad gal aš išsigalvojau savo ligą. Kad gal iš tiesų niekuo nesergu, tik esu bloga mama, nepajėgiu rūpintis vaiku, apsiėmiau darbus, kurių negaliu įvykdyti, ir, kad išvengčiau atsakomybės, susigalvojau ligą. Ėmiau galvoti, kad man nėra nuo ko pasveikti. Mano savivoka išsikreipė: ėmiau galvoti, kad daktaro laipsnį man suteikė vien dėl to, kad tuo metu laukiausi dukrelės, kad aš iš tiesų jo neverta, kad per klaidą įgijau laipsnį ir pareigas, kad nesu ta, kuo mane laiko. Vėliau sužinojau, kad psichologai tokią būseną vadina „apsišaukėlio sindromu“.

Prašiau Dievo, tik kad padėtų man išgyventi, kaip nors praeiti šią krizę. Jaučiau didelį prieštaravimą tarp krikščioniškų tiesų, kurias žinojau savo protu, ir mane apėmusios emocinės būsenos. Kas aš iš tiesų esu? Ar esu atgimusi iš aukšto? O gal esu kaip Judas, kuris keletą metų vaikščiojo su Jėzumi ir apaštalais, tačiau iš tiesų Juo netikėjo, Jį išdavė? O gal buvau atsivertusi, tačiau dabar nusigręžiau nuo Dievo? Gal man tinka Biblijos eilutė: „Šuo sugrįžta prie savo vėmalo“, ir: „Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne“ (2 Pt 2, 22)? Norėjau tikėti Dievu, bet nepajėgiau. Bažnyčioje mane guodė tik giesmė: „Kai tikėjimas išblės, Kristus išlaikys...“ Žurnale „Tapati“ buvau skaičiusi apie vieną pasišventusią moterį, katalikę, kuri pasakoja, kad Dievas buvo nuo jos „patraukęs tikėjimą“. Pusę metų ji lankė bažnyčią, dalyvavo apeigose, neturėdama tikėjimo. Praėjus pusei metų, Dievas jai „sugrąžino tikėjimą“. Bandžiau taip elgtis, bet vis galvojau, o gal taip negerai? Juk veidmainiauju. Gal turėčiau atsitraukti nuo bažnyčios ir palaukti, kol tikėjimas sugrįš? Jaučiausi esanti Jėzaus karikatūra, buvo nedrąsu kam nors prasitarti, kad esu tikinti, dar pagalvos: „Štai prie ko priveda tikėjimas...“

Dėstydama „Krizių psichologijos“ kursą, Ina Kamaitytė minėjo, kad tam tikrais krizės etapais yra visai normalu burnoti, keikti, nusigręžti nuo Dievo. Tačiau, kai pati buvau duobėje, savo užrašų neatsiverčiau.

Išeiti iš krizės man padėjo vaistai, psichoterapija ir tikinčiųjų maldos. Visa tai vadinu Dievo malone. Dar labai padėjo Valerijaus Albisečio knygos. Iš jo sužinojau, kad žmogus neturi tapatinti savęs su savo mintimis. Man tai buvo atradimas! Iš vienos sesers gavusi tas knygas skaičiau, ir jos į mano iškreiptą sąmonę liejo sveikus, gydančius žodžius, grąžino mano mintis prie esmės, prie Dievo. Anot Albisečio, depresijos priežastis yra „pernelyg idealistinis požiūris į gyvenimą“. Dieve, kokį idealistinį požiūrį Tu nori manyje sudaužyti?

Dabar esu iš tiesų dėkinga Dievui už šią krizę. Ji buvo būtina mano dvasiniam augimui, brandai. Krizė dar kartą parodė, kaip labai esu priklausoma nuo Dievo, kaip labai man reikalingas Kristus, Jo auka. Padėjo pažinti negražiąją savo asmenybės dalį, ją priimti, integruoti. Juk Dievas, pažinodamas mūsų gelmes, į kurias ne visada drįstame pažvelgti ar pripažinti, kad tokie esame, mus myli ir priima Kristuje. Tačiau Jo valia yra nelikti tokiems, kokie esame, bet bręsti, augti Kristuje, palikti, kas vaikiška.

Valerijus Albisetis kalba apie tai, kad kai kurie žmonės psichologine prasme negyvena, jie tik reaguoja į išorinius dirgiklius, nėra sąmoningi. Emocinė branda – tai kelias į vis didesnį sąmoningumą. Knygos „Emociškai brandus dvasingumas“ autorius Peteris Scazzeras rašo, kad emocinė branda yra tikinčiojo dvasinės brandos sąlyga. Vadinasi, jei žmogus nebręsta emociškai, jis negali bręsti dvasiškai. Savo knygoje autorius cituoja vieno tikinčiojo žodžius: „Dvidešimt metų buvau vienų metų krikščionis – visą laiką dariau tą patį!“

Manau, kad mano dvasinei brandai taip pat kliudė emocinė nebranda, neišspręstos vidinės problemos. Neišspręstų vidinių problemų simptomai būna įvairūs: vieni puola į alkoholizmą, darboholizmą ar kitokį „holizmą“, kiti negeba gyventi pagal išgales, išlaidauja, nuolat skolinasi pinigų, dar kiti – gyvena netvarkingą lytinį gyvenimą. Visa tai tik „šakos“, rodančios, kad kažkur giliai yra problemos šaknis.

Aš ilgus metus kentėjau dėl polinkio į darboholizmą, žemos savivertės, nepasitikėjimo savimi, man buvo sunku su žmonėmis palaikyti artimus ryšius. Iš tiesų, jei žmogus nepasitiki savimi, jis nepasitiki ir kitais žmonėmis. Todėl jis sunkiai perleidžia kitiems užduotis, stengiasi kuo daugiau daryti pats, pervargsta. Savimi nepasitikintis žmogus nemano esąs „pakankamas“ ir yra nepajėgus pasitikėti Dievu. Tokiam žmogui sunku priimti Dievo meilę, jis nesijaučia mylėtinas. Viskas susiję.

Šiuo metu išgyvenu atstatymo, gijimo, kūrybiškumo laiką. Galvoje nuolat gimsta svajonės, įvairūs sumanymai, idėjos, kurioms įgyvendinti vargu ar pakaks viso gyvenimo. Meldžiu Dievą, kad Jis padėtų atsirinkti, kam verta skirti savo laiką ir energiją, o ką turiu atidėti vėlesniam laikui. Užbaigiau knygą, kurią buvau įsipareigojusi parengti spaudai, ji bus išleista kitų metų pradžioje. Dedikuosiu ją savo tėvams. Tobulėju ir kaip mama: mokausi paskirstyti užduotis, užuot viena vežusi visą namų ruošos naštą. Mokausi nustatyti mažajai dukrai protingas ribas ir reikalauju jų laikytis, nenusileidžiu. Mokausi dalytis su vaiku savo jausmais, atspindėti jo jausmus, juos priimti. Nežinau kodėl, bet iš savo tėvų šeimos buvau atsinešusi supratimą, kad tėvai vaikus turi „saugoti“ nuo savo neigiamų jausmų. Kai 2016 m. sausį netikėtai mirė vyro sesuo, slėpiau savo liūdesį nuo keturmetės dukrelės, verkdavau, kai ji nematydavo. Dabar galvoju, o kodėl? Juk mirtis yra gyvenimo dalis. Gimimas ir mirtis yra svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, neturime jų nustumti į paraštes. Kai mirs tėtis, viliuosi, kad nesigėdysiu verkti dukros akivaizdoje.

Kai kurios mano svajonės yra susijusios su vaikais. Svajoju, kad Lietuvoje nebūtų vaikų namų ar SOS kaimų, kad kiekvienas vaikas gyventų šeimoje, kaip yra Skandinavijoje. Iš tiesų, jei bent kas penktas žmogus, kuris įsigyja šunį, vietoje to paimtų globoti vaiką, beglobių vaikų skaičius labai sumažėtų, o gal jų ir išvis nebeliktų...

Tavo sesuo Kristuje

Bendrinti: