Evangelisto Luko žinia apie Kristaus prisikėlimą

Jėzaus prisikėlimas mums, krikščionims, tapo tarsi savaime suprantamu dalyku. Paprastai per Velykas sveikiname vienas kitą žodžiais „Kristus prisikėlė!“. Tačiau reikia pripažinti, kad dažnai mums trūksta gilesnio prisikėlimo supratimo.Todėl norėdama pažvelgti į prisikėlimą Viešpaties mokinių akimis bei pamąstyti apie jo reikšmę man asmeniškai, nusprendžiau panagrinėti evangelisto Luko aprašytus Velykų ryto įvykius.

Evangelijos pagal Luką ypatybės

Evangelija pagal Luką užrašyta apie 61-62 m. Jos autorius - ilgametis apaštalo Pauliaus palydovas, gydytojas Lukas (Kol 4,14). Man imponuoja tai, kaip pats autorius apibūdina savo knygą „<...> aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti... sutvarkytą pasakojimą“ (Lk 1, 3). Kruopštumas, tikslumas, atidumas smulkmenoms, vidinė tvarka - visa tai būdinga gydytojo Luko Evangelijai. Ši Evangelija skirta pagonims - graikams ir romėnams. Lukas nedaug cituoja Senąjį Testamentą ir retai remiasi pranašystėmis. Vis dėlto pasakodamas išgelbėjimo istoriją - tai, ką Dievas atliko per Jėzų Kristų, kad išgelbėtų nusidėjėlius - Lukas pabrėžia, kad Jėzaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra iš anksto Dievo numatyti ir pranašų išpranašauti (pvz., Lk 18, 31-33).

Kas įvyko Velykų rytą?

Velykų ryto įvykius - būtent, kaip moterys, atėjusios patepti Jėzaus, randa tuščią kapą, -aprašo visi keturi evangelistai (Mt 28, 1-8, Mk 16, 1-8, Jn 20, 1-3), tik šiek tiek skirtingai. Štai kaip šiuos įvykius atpasakoja Lukas (Lk 24, 1-12):

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko, ir nežinojo, ką daryti, bet štai, prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‚Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!‘“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija: jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis sugrįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.     

Visa ši ištrauka pilna emocijų: sutrikusios, išsigandusios moterys, suglumę, nepatiklūs apaštalai, tik angelai spinduliuoja džiaugsmu ir pasitikėjimu. D. Gooding taikliai pavadina šį epizodą „Bereikalingi pasirengimai“. Jo nuomone, moterims derėjo atkreipti dėmesį į Jėzaus žodžius, išsakytus dar Galilėjoje: Jam skirta būti nukryžiuotam ir trečią dieną prisikelti, - šiuos žodžius moterims primena angelai. Išties, jei moterys būtų rimtai priėmusios Viešpaties žodžius, nebūtų ruošusios tepalų, nebūtų ėjusios prie kapo pagerbti mirusiojo kūno, bet būtų laukusios Jo prisikėlusio. Bet neskubėkime kaltinti moterų. Tie, kam teko dalyvauti laidotuvėse, ypač netekus artimo žmogaus, žino, kokie jausmai tuomet aplanko. Netektis „išmuša iš vėžių“. Veiki kaip automatas, stengdamasis atlikti tai, kas pridera: pašarvoti, pakviesti dvasininką, užsakyti gedulingus pietūs... Ir tik kai viskas pasibaigia, pradedi mąstyti. Judėjų tradicijoje mirusiojo kūną derėjo išbalzamuoti: ištepti kvapiųjų aliejų mišiniu. Greičiausiai, visą sabatą tos moterys nerado sau vietos, nes nespėjo tokiu būdu atiduoti paskutinės pagarbos savo mylimam Mokytojui. Jos negalvojo apie prisikėlimą, nors buvo apie jį girdėjusios. Mirtis, kaip didžiulis šešėlis, dengė visa tai, ką Viešpats buvo daręs ar sakęs. Todėl kai tik Įstatymas leido, dar neprašvitus, nuskubėjo prie kapo, nešinos tepalais. Jos buvo taip užvaldytos šios minties - patepti Kristaus kūną - kad net nesusimąstė, kaip patrauks akmenį nuo kapo angos!

Mano manymu, svarbiausias šios ištraukos akcentas - tai angelų skelbiama žinia apie tai, kad Jėzus prisikėlė ir yra gyvas. Pažymėtina, kad Evangelijoje pagal Luką angelų pasirodymas ženklina Mesijo gimimą (Lk 2, 9-14) - angelai praneša ir apie Jo misijos atbaigimą, paliudydami prisikėlimą. Be angelų paaiškinimo moterys negalėjo teisingai suprasti, ką reiškia tuščias kapas. Jų sumišimas, neradus kūno ten, kur jis turėtų būti, suprantamas. Kiek mums žinoma, mirusieji nevaikšto. Kur jis dingo? Kažkas paėmė? Negi maža to, kad jis mirė, tai dar ir kapas išplėštas! Angelai - du vyrai spindinčiais drabužiais - atrodo didingi, ramūs ir pasitikintys: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ - praneša jie, kaip apie savaime suprantamą faktą, ir primena, kad Viešpats apie tai joms jau buvo sakęs. Štai tada jos prisiminė! Prisikėlimas priverčia kitaip pažiūrėti į Jėzaus žodžius. Tai, kas buvo nesuprantama, tampa aišku. Įdomu, kad moterys pačios dar nematė prisikėlusio Kristaus. Tačiau grįžusios jos praneša apie įvykį apaštalams ir „visiems kitiems“.

Angelų lūpomis primindamas Jėzaus žodžius, Lukas stengiasi pabrėžti, kad viskas įvyksta būtent taip, kaip Jis sakė. Ir kituose pasakojimuose Lukas parodo, kad Viešpaties žodžiai išsipildo. Pavyzdžiui, pasakodamas, kaip mokiniai nuėjo parsivesti asilaičio įterpia: „Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta“ (Lk 19, 32). Kita istorija - kai Jėzus nusiunčia du mokinius paruošti kambario, kuriame jie valgys Paschą (Lk 22, 13). Jei tik mokiniai būtų buvę atidesni savo Viešpaties žodžiams! Taigi, Evangeliją - žinią apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą - pirmasis pranašiškai skelbia pats Kristus, tai nėra apaštalų žinia. Tiesą sakant, apaštalai, kaip ir moterys, nesuprato šios žinios, kol Jėzus buvo gyvas. Šiek tiek toliau, 24 skyriaus 46-47 eilutėse Lukas aiškiai suformuluoja Kristaus skelbiamą Evangeliją: Jo mirtis ir prisikėlimas yra pagrindas visiems žmonėms gauti nuodėmių atleidimą. 

Prisikėlimas - Evangelijos kulminacija

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nagrinėta ištrauka labai stipri emociškai. Atidus skaitytojas pastebės, kaip iš gilaus liūdesio ir nevilties autorius veda mus, kartu su aprašytomis moterimis, per nuostabą ir sumišimą prie netikėto džiaugsmo. Štai čia, emociniame lygmenyje, matau tą sąlyčio tašką su prisikėlusiu Kristumi ir su Jo mokiniais. Tai, kad Jis prisikėlė, keičia viską, ir dažnai įgalina į visiškai beviltišką situaciją pažvelgti kitomis akimis, turint galvoje prisikėlimo perspektyvą.

Turbūt nereikia įrodinėti, kad čia matome Evangelijos kulminaciją. Visa Biblija žingsnis po žingsnio veda mus prie šio įvykio. Apie tai kalbėjo ne tik senovės pranašai, bet ir pats Viešpats (Lk 24, 6-7; 18, 31-33). Ir štai dabar tuščias kapas - tikras prisikėlimo liudijimas. Tai triumfas, ženklas, kad Jėzus nugalėjo mirtį. Šiuo faktu remiasi visa krikščionių bažnyčia. Pirmosios bažnyčios pamoksluose visada buvo skelbiama Kristaus mirtis ir prisikėlimas (Apd. 2, 23; 3, 15; 4, 10; 5, 30; 10, 39). Kryžius ir prisikėlimas yra ir Pauliaus nešamos Evangelijos centre: kuris skelbia Kristų, „paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti“ (Rom 4,25). 

Literatūros sąrašas:
1.    Naujasis Testamentas darbui grupėse. Lietuvos katechetikos centras. Kaunas, 1998. (Naujasis Testamentas. Kaunas -Vilnius, 1988).
2.    Уильям Макдональд. Библейские комментарии для христиан. Новый Завет. 2000.
3.    Дэвид Гудинг, Новый взгляд на Евангелие от Луки. World Wide Printing, Duncanville, USA, 2000.
4.    Рудольф Шнакенбург, Новозаветная Христология