Kodėl?

Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu. (Mato 7, 28)

Skaitant Evangelijas į akis krenta vienas neginčytinas faktas, jog Viešpačiui Jėzui Kristui atvėrus savo lūpas ir pradėjus mokyti, žmonės plūste plūsdavo Jo pasiklausyti.Atrodytų visiškai nesvarbu, kokiai socialinei grupei priklausė klausytojai, jie tiesiog veržėsi prie Viešpaties, kad išgirstų Jo mokymo žodžius. Evangelijose randame prie Kristaus besiveržiančias minias: religinguosius fariziejus, skeptiškuosius sadukiejus, neaišku kokiais tikslais besiartinančius erodininkus, pagonis, muitininkus, nusidėjėlius, ligonius, vaikus ir visus kitus įvairiausio plauko žmones.

Evangelijos citatoje skaitome, jog Jėzui baigus kalbas, minios stebėjosi Jo mokymu. Atkreipkime dėmesį, kad kai Jėzus pradėjo dėstyti savąjį Kalno pamokslą, prie Jo prisiartino tik mokiniai, o ne minios. Jos prisijungė bekalbant. Tad Jėzus turėjo neįtikėtiną iškalbos patrauklumą. Deja, šito šiandieninė bažnyčia stokoja.

Galime sakyti, kad skirtingi motyvai minias traukė prie Jėzaus, galime teisintis, kad tuomet nebuvo televizoriaus ir žmonėms reikėjo kokių nors reginių, pasiteisinimų galime ieškoti paviršutiniškoje vartotojiškoje sąmonėje ar evangelikams nepalankioje mus supančioje kultūroje ir t.t. ir t.t. Paaiškinimų ir pateisinimų galime ieškoti į valias.

Tačiau netgi ir bažnyčioje esantys pasišventę tikintieji (reikia stebėtis bažnyčios pasišventimu Kristui bei kantrybe pakenčiant nuobodžius mūsų pamokslus) mūsų pamokslus sutinka be entuziazmo. Žmonės išvargę nuo ilgų ir nuobodžių "pamokslavimų", sudėtingų terminų ar nerišlių postringavimų. Jei Naujajame Testamente surandame tik vieną precedentą, kuomet atėjęs pasiklausyti didžiojo pagonių apaštalo jaunuolis, vidurnakčiui praslinkus, užsnūdo ir iškrito per langą, tai šiandien reikia dėkoti Dievui, kad mūsų bažnyčios yra be langų arba jie pamaldų metu yra tvirtai uždaryti.

O jei bažnyčioje ir atsiranda viena kita iškalbos žvaigždė, bažnyčios reformatorius, paprastai ji šviečia neilgai ir jo šlovė sukiūžta išsisėmus charizmai ar nesugebėjus išspręsti moralinių dilemų. Žvaigždė pasirodo esanti meteoritu...

Tad, kodėl žmonės veržėsi prie Kristaus? Ką tokio ypatingo Jis turėjo, kad taip traukė žmones prie savęs? Ir ką tokio ypatingo turime mes, kad taip efektingai atstumiame žmones nuo savęs ir nuo Evangelijos?

Atsakymą į klausimus atrasti labai sunku. Vienu atveju norisi teisintis... Kitu atveju, norisi dar griežčiau rašyti ir "kloti kortas ant stalo"... Tačiau besvarstydamas priėjau dvi išvadas. Pirmoji mintis yra ta, kad Kristus mylėjo. Mylėjo taip, kaip niekas kitas to nepadarė istorijos bėgyje ir nepadarys ateityje. Jo meilė ir iš to kylantis gebėjimas bendrauti su rafinuotais fariziejais ir čia pat su elgetaujančiais žmonėmis ar į visuomenės dugną nuslydusiomis sielomis negali nestebinti Naujojo Testamento skaitytojo. Mūsų gi meilė yra tarytum blyškūs, vos įžiūrimi ir rusenantys žibintai ir negali lygintis su Viešpaties meilės, tarytum saulės, šviesa. O juk žmonės jaučia, širdies receptoriais matuoja ar skelbiantysis ir kalbantysis myli.

Antrasis pamąstymas kyla iš teologinio svarstymo, kristologinio krikščionybės centro. Bažnyčioje, kaip regimoje dangaus karalystės ambasadoje, tėra ir tegali būti viena žvaigždė ir vienas centras - Kristus. Niekas negali spindėti kaip Jis, šviesti kaip Jis ar savo asmenybe lygintis su tąja šlove, kuria Dievas apdovanojo Vienatinį Sūnų. Tad mums, pamokslaujantiems, belieka nusižeminti Dievo akivaizdoje ir pripažinti, jog viso labo tesame kuklūs Kristaus tarnai, nereikšmingi Jo namų pagalbininkai, kuriems duota darbuotis, vargti ir kulisuose atlikti mažas mums patikėtas užduotis. Mums belieka stebėtis ir džiaugtis, kad taip ribotai tarnaujant ir prisidedant prie Dievo karalystės darbo, atsiranda Viešpaties pažadintų brolių ir seserų, kurie apsisprendžia pasirinkti piligrimo - Kristaus mokinio kelią.

http://www.pastoriaus.blogspot.com