Adventinis skaitinys
Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. O samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas griebia jas ir išsklaido. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš esu gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane. Kaip mane pažįsta Tėvas, taip ir Aš pažįstu Tėvą ir už avis guldau savo gyvybę. Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo. (Jn 10, 11-18)
Apmąstymas:
Vienas didžiausių žmogaus poreikių būti mylimam, priimtinam ir suprastam. Visa savo esybe trokštame tobulos meilės, kuri visa pakelia, visa ištveria, viskuo viliasi, atleidžia ir pasigaili. Kas gali tokią meilę apreikšti? Net tada, kai nesijaučiame jos verti, už mus kovoti?
Jėzus sako, kad guldo savo noru gyvybę už žmones, kaip Gerasis Ganytojas, už savo avis, dėl kurių kovoja su laukiniais žvėrimis, plėšikais ir vagimis, savanaudiškais ir netikusiais samdiniais.
Šiame palyginime Jėzus atveria socialinį ir dvasinį žmonių poreikį sekti vedliu. Žmonėms tarsi avims reikia Gerojo ganytojo. Jei ganytojas bus geras, avys bus sveikos ir saugios, jei ganytojas prastas – avys išsekusios ir pražuvusios. Kaip avys be vedlio pakrinka, pasimeta, tampa lengvai prieinama auka plėšrūnams, taip žmonės pakrinka, pasimeta ir tampa lengva auka piktavaliams… Žmonija visais laikais turėjo ir tebeturi savo vedlių ir lyderių. Vieni iš jų yra dvasiniai, idėjiniai vedliai: mokytojai, išminčiai, žyniai, kunigai, pastoriai, rašytojai ir kultūros veikėjai. Kiti – politiniai vadovai: monarchai, prezidentai, vyriausybių vadovai. Tautų vedliai buvo, yra ir bus. Suprantame, jog esmė ne klausime, ar jie reikalingi. Klausimas glūdi giliau. Kokie jie? Dažnai pagalvoju, kiek žmonijos istorijoje būta visokių pastangų nuversti valdžią, kuri tarsi įkūnijo blogį, ir stengtis be jos gyventi arba sukurti utopinę valstybę. Galiausiai, viskas baigdavosi tuo, kad nuvertusieji tapdavo dar žiauresniais tautos vedliais.
Jėzus apibūdina dviejų rūšių vedlius.
Visų pirma, tai Gerasis ganytojas, kuris pažįsta savo avis. Jis su jomis tapatinasi, avys ir ganytojas tampa vieną 14 eil. Pažinti – gr. ginosko, yra daugiau nei tik žinojimas, tai artimas bendravimas pasitikėjimas ir pasiaukojimas. Jei puola avis plėšrūnai, ganytojas aukojasi. Geras ganytojas guldo gyvybę už avis. Be abejo toks yra vienintelis – Kristus, atidavęs savo gyvybę už mus. Todėl Jis yra dieviškasis Ganytojas – sielų Gelbėtojas ir gyvenimo Vedlys.
Kristus mus visiškai pažino (ginosko). Jis tapo kaip mes, Jis žino visus žmogiškuosius silpnumus, Jis mūsų nesmerkia, Jis mus atjaučia ir gelbėja. Jis aukoja save už mus, kad nepražūtume, bet būtume išgelbėti. Pats Dievas per Kristų tampa mūsų geruoju Ganytoju. Aš pats ganysiu savo avis ir surasiu joms poilsio vietą, – sako Viešpats Dievas (Ez 34, 12, 15). O žmogus atradęs Kristaus malonę, pasigailėjimą ir nuodėmių atleidimą, gali kartu su psalmininku giedoti: Viešpats mano ganytojas, aš nestokosiu (Ps 23, 1).
Antras, samdinys – tai tas, kuriam kaimenė nerūpi, o savo paties reikmės stovi pirmoje eilėje. Todėl, kai iškyla pavojus, jis sprunka ir gelbsti savo gyvybę. Panašiai atrodytu laivo kapitonas, kuris pavojui iškilus, pirmasis paliktų laivą. Arba kaip statybos vadovas, sujudus konstrukcijai, viską mestų ir pasitrauktų iš statybos aikštelės, viską palikdamas savaiminiam procesui. Tai panašėtų į gaisrininką, kuris gelbėtų pats save ir paliktų kitus degti ugnyje. Deja, kartais tokios situacijos pasitaiko, nes tai žmogiška… Kiekvienam žmogui yra būdingas silpnumas ir kartais jis pasireiškia nemaloniai ir atstumiančiai… Todėl giliausiai savo širdyje turėtume pasikliauti ne žmogumi, bet Dievu.
Tik Kristus yra gerasis sielų Ganytojas, kuris mus ne tik pažįsta, bet guldė savo gyvybę už mus ir atpirkęs mus amžiams. Todėl Jis visada lieka su mumis, kaip pasakyta Šventajame Rašte: Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu (Žyd 13, 5).
Malda
Jėzau, mano sielos gerasis Ganytojau, Tau visiškai patikiu savo širdį, kurią Tu vienintelis gali apvalyti, išgydyti, atgaivinti, priglausti ir nuraminti. Vesk mane Savo gyvenimo takais, neleisk mano kojai suklupti, saugok nuo viso pikto bei ganyk mane žaliose lankose, prie tylių vandenų, kur mano siela rastų poilsį nuo visų savo vargų. Amen.
_64x64_9de.jpg)
