Gimtadienio dovana

2012 metais su šeima atvykau į Angliją. Turėjau dietisto kvalifikaciją (dietistas – medicininės srities darbuotojas, dirbantis ligoninėse, sanatorijose, lopšeliuose-darželiuose ir pan. Jis kontroliuoja maisto produktų kokybę, sudaro tų įstaigų maitinimo kasdieninius planinius bei individualius valgiaraščius, tikrina dietinių patiekalų ruošimą, jų kokybę, maisto ruošimo skyriaus higieninę būklę; moko maisto ruošimo skyriaus darbuotojus higienos reikalavimų) ir pradėjau ieškotis darbo. Atrodė, kad nebus sudėtinga. Organizacijos ir kompanijos siūlė darbą, bet mūsų pokalbis nuolat pasibaigdavo klausimu, ar esu registruota Sveikatos priežiūros profesijų registre Anglijoje. Tuo metu nežinojau, kad tam, jog galėtum dirbti dietistu Anglijoje, turi būti čia registruota, – Lietuvoje pakako turėti diplomą. Kai pradėjau ieškotis informacijos apie organizaciją, kurioje turiu būti registruota, supratau, kad stoviu prieš milžinišką kalną. Paaiškėjo, jog tam, kad galėčiau pradėti registracijos procesą, turiu Anglijoje pragyventi mažiausiai trejus metus. Todėl svajonę dirbti dietiste turėjau atidėti į šalį... bent jau laikinai.

Pradėjau dirbti seneliukų slauge. Man patiko ir vis dar patinka šis darbas. Tačiau 2015 metais vėl prisiminiau savo svajonę dirbti dietiste. Iš Sveikatos priežiūros profesijų registro puslapio atsispausdinau registracijos formą ir pradėjau ją pildyti. Turėjau užpildyti kalnus popierių, siųsti ir sulaukti atsakymų iš Lietuvos. Tai užtruko keletą mėnesių. Tačiau pagaliau 2015 metų spalį, sumokėjusi 495 svarų registracijos mokestį, pateikiau savo formą. Teliko melstis ir laukti. Po 8 mėnesių, 2016 metų birželį, gavau iš jų laišką su prašymu pateikti dar išsamesnės informacijos. Draugų ir artimųjų padedama, surezgiau gerą 8 lapų atsakymą, kuris priminė man referatą apie mano, kaip klinikinės dietistės, patirtį Vilniaus Santariškių klinikose ir pakartotinai išsiunčiau. Vėl sekė laukimas ir maldos.

Buvau tokia užtikrinta, kad pagaliau tuoj tuoj mane patvirtins, ir aš galėsiu ieškotis dietistės darbo. Tačiau po poros mėnesių gavau laišką, kuriame vėl buvo prašoma: „Pateikite daugiau informacijos.“ Pagalvojau: „Kokios dar informacijos jiems gali reikėti, juk aš jau viską jiems parašiau?“ Tyliai mintyse išgirdau šnabždesį: „Esi nepakankamai gera.“ Rankos nusviro... Sau pasakiau, kad daugiau nebegaliu, nebenoriu eiti toliau, nebematau prasmės. Tas laukimas mane išvargino. Mano šeima ir draugai meldėsi už mane ir drąsino nesustoti. Kažkaip sugebėjau susiimti ir parašiau dar vieną „referatą“. Išsiunčiau. Tačiau giliai širdyje jau nebetikėjau, kad galėsiu vėl dirbti dietiste.

Po kurio laiko, nenorėdama švaistyti laiko veltui, pateikiau prašymą kompanijai, kurioje dirbau slauge, tapti vyresniąja slauge. Tačiau atsakymas buvo neigiamas. „Esi nepakankamai gera“, – jau garsiau girdėjau tą balsą kažkur mintyse. Pykau ir sakiau: „Kaip galiu jiems būti nepakankamai gera, kai skyriau jiems trejus nuolankaus darbo metus!?“ Pradėjau ieškotis darbo kitur. Jaučiausi tarsi būčiau užstrigusi savo darbo vietoje. Labai norėjau proveržio, norėjau eiti pirmyn. Taip suradau vieną darbo skelbimą: „Reikalinga dietisto asistentė.“ O, pagalvojau, tai tikrai man. Labai apsidžiaugiau. Atrodė, kad tai tikrai Dievo valia man, – juk kas gali būti geriau ir dar šalia namų! Nuėjau į pokalbį, bet, deja, po savaitės vėl gavau neigiamą atsakymą: „Radome tinkamesnį kandidatą.“ 

„Nepakankamai gera!“ – šįkart balsas galvoje jau klykė. Jaučiausi sugniuždyta ir parklupdyta. Verkiau, nustojau tikėti ir melstis, jaučiausi taip, lyg Dievas tyčiotųsi iš manęs. Niekas nesisekė, jaučiausi niekam tikusi... Tyla iš Dievo pusės tarsi spengė ausyse. Paguodos neradau net Dievo žodyje – tuo metu tai tebuvo paprasti žodžiai baltuose popieriaus lapuose. Turbūt pirmąkart per 25 tikėjimo metus jaučiausi visiškai akla, nekenčiau tos tylos iš Dievo. Tik šaukiau: „Dieve, kur Tu? Ar Tu esi?“

Šių metų vasario 4 d. švenčiau gimtadienį. Buvo šeštadienis, tad vakare nusprendėme su šeima vykti į kino teatrą. Pakeliui patikrinau savo elektroninio pašto dėžutę ir pastebėjau laišką iš Sveikatos priežiūros profesijų registro organizacijos. Nustebau – juk šeštadienis. Kas gali tokią dieną dirbti? Pagalvojau: „Na, jau tikrai neskaitysiu to laiško. Šiandien mano gimtadienis, o atsakymą aš jau žinau: „Nepakankamai gera.“

Po filmo visgi atsidariau tą laišką ir perskaičiusi pradėjau raudoti. Raudojau kaip vaikas, negalėjau nustoti kūkčiojusi visą pusvalandį, kol važiavome namo. Dievas buvo man paruošęs gimtadienio dovaną!
Sveikatos priežiūros profesijų registro organizacija pripažino mano kvalifikaciją, įtraukė mane į registrą ir leido legaliai dirbti dietiste Anglijoje. 2017 metų kovo 14 dieną mane oficialiai įtraukė į Sveikatos priežiūros profesijų registrą.

Galbūt kai kas, perskaitę šį mano liudijimą, pagalvos, kad man trūko kantrybės arba kad ši pergalė tėra atsitiktinumas. Tačiau aš tikiu, kad mano gyvenime atsitiktinumų nėra. Tikiu, kad tik mano Dangiškasis Tėvelis galėjo taip gražiai ir stulbinančiai mane nustebinti gimtadienio proga, duodamas tai, kas man geriausia! Nors teko laukti penkerius metus, šiandien galiu pasakyti – laukti tikrai buvo verta!

Bendrinti: