Iš laimės man svaigsta galva!

Jūsų dėmesiui siūlome Waldemaro Zorno, misionieriaus, žurnalo „Vera i žizn“ redaktoriaus bei misionieriško fondo „Licht in Osten“ vadovo prisiminimus apie gyvenimą ir tarnystę sovietinėje Lietuvoje.

 

Ėjo 1976 metai. Maskvoje, Kijeve buvo organizuojamos vadinamosios „Helsinkio grupės“, kurios vienijo žmogaus teisių gynėjus, pasišventusius rizikuoti savo laisve ir net savo pačių gyvybe, kovojant, kad SSSR valdžia laikytųsi žmogaus teisių. Sovietų Sąjungoje „vos vos“ pakvipo laisve. Tarp vokiečių, gyvenusių įvairiose Sovietų Sąjungos respublikose, vyko bruzdėjimas: vis labiau įsisiūbavo judėjimas už teisę grįžti į istorinę Tėvynę, Vokietiją.

Tuo metu iš Sovietų Sąjungos išvykti buvo labai sudėtinga, todėl mes iš Kazachstano persikėlėme gyventi į Lietuvą. Žmonės mus sutiko palankiai, valdžia – labai priešiškai. Su jos atstovais teko net bylinėtis. Rašiau laiškus į tarptautines organizacijas, rinkau parašus ir Helsinkio grupei padedant juos siunčiau į Ženevą, Jungtines Tautas ir kitur.

Kvepia laisve. Sėdžiu pas Viktorą Petkų, Lietuvos Helsinkio grupės vadovą. Pirmą kartą gyvenime geriu tikrą kavą, ką tik sumaltą, stiprią, skanią. Perduodu jam vokiečių, norinčių išvykti į Vokietiją, laiškus. Išeiname iš Petkaus, jaučiu, jog svaigsta galva. Dėl laisvės kvapo ar dėl susižavėjimo, susitikus drąsų žmogų? O gal dėl keleto kavos puodelių? Sunku pasakyti.

Radviliškyje mes turime bendruomenę. Daugiausiai vokiečiai. Lietuviai į mus žiūri kaip į nežemiškas būtybes (žmones iš kitos planetos). Artimų santykių nėra: KGB verčia mūsų bendradarbius ir viršininkus mus sekti ir pranešinėti. Aplinkiniams tai kelia baimę, bet ir pagarbą.

Su jaunimu aplankome tikinčią moterį Šiauliuose. Ji serga vėžiu. Viskas beviltiška. Giedame jai giesmes, guodžiame. Ji verkia ir džiaugiasi. Onkologijos klinikoje susitinku Rimą. Jis dirbo kolūkyje, kolega. Jam vėžys. Beviltiškas dalykas. Mane paskatino jį aplankyti ir papasakoti jam Evangeliją. Kol ruošiausi, jis numirė. Baisus liūdesys. Kodėl gyvenu? Ką veikiu? Koks visos mano politinės veiklos, taip pat ir viso mano gyvenimo tikslas? Atgailauju. Palengva gyvenimas įgyja prasmę, į širdį sugrįžta prarasta ramybė ir džiaugsmas.

Lietuva – ypatinga šalis, ir žmonės ypatingi. Jie kalba pačia seniausia kalba: lietuvių kalba iš visų kitų kalbų yra artimiausia indoeuropiečių prokalbei. Taip sako mokslininkai. Man įdomu. Po truputį mokausi kalbėti šia kalba. Patinka. Tačiau lietuviai – vienintelė pasaulyje tauta, įsteigusi muziejų... velniams. Tai yra šėtono muziejų. Ir tai tauta, savižudybių skaičiumi užimanti pirmąją (procentais pagal gyventojų skaičių) vietą pasaulyje. Esu tikras, jog tarp šių faktų yra kažkoks ryšys.

Įvairiose vietose nuo Vilniaus iki Mažeikių ir Joniškio atsirado nedidelės tikinčiųjų grupelės. Mes skaitome Bibliją, kalbamės, geriame arbatą. Kartais iki vidurnakčio, o kartais grįžtame namo paryčiais. Lietuvoje išmanančių Evangeliją ir ja tikinčių yra nedaug. Net labai nedaug – taip mums atrodo. Aš žinau, jog Lietuvoje yra gyvą tikėjimą turinčių katalikų, iš užsienio radijo programų esu girdėjęs apie Nijolę Sadūnaitę, pogrindžio vienuolę, platinančią „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, tačiau mes neturime ryšių su tikinčiais katalikais. Mes labai norėtume supažindinti su Evangelija kiekvieną Lietuvos žmogų, bet kaip tai padaryti? Kartais iš užsienio gauname brošiūrų lietuvių kalba arba atskirai išleistas Evangelijas pagal Joną. Bet ką tai reiškia visam kraštui? Lašas jūroje. Evangelijas išmėtome į pašto dėžutes. Lankstinukus – Šiaulių pašte sudedame po stiklu, kur guli atvirukų ir telegramų pavyzdžiai. Kai sužinojo valdžia – pasiuto. Nežinojo, kas tai daro, bet kilo didelis triukšmas.

Naktis. Žiema. Iš Arkadijaus Galaburdos (jis yra Vilniaus sekmininkų bažnyčios narys) vasarnamio išvežame popierių pogrindžio spaustuvei. Aplinkui tamsu, po kojomis girgžda sniegas. Nakties dangus pribarstytas žvaigždžių, jos tolimos ir artimos. Su popieriumi reikia važiuoti penkis šimtus kilometrų į Estiją. Paskui – atgal, į Šiaulius. Ryte reikia būti darbe.

Prašau atsakingų už pogrindžio spaustuvę (o jų mūsų brolijoje yra kelios – red. past.) žmonių lietuvių kalba išspausdinti milijoną brošiūrų. Kodėl milijoną? Apskaičiavus – viena brošiūra tenka keturiems žmonėms, ir taip mes tikėjomės, kad visa šalis sužinos, ką Dievas kalba apie žmogaus gyvenimą, apie išgelbėjimą Kristuje. Atidavėme pogrindžio, su kuriuo bendradarbiaujame, atstovui brošiūrų pavyzdžius. Atsakymo mes taip ir nesulaukėme.

Lietuva tapo sava. Kalba tapo ne gimtoji, bet suprantama. Kažkas yra sakęs, kad norint greitai išmokti kalbą, reikia mylėti ja kalbančius žmones. Kažkiek tiesos tame yra...

Praėjo laiko. Sužinojau, kad N. Sadūnaitę pasodino į kalėjimą. Pasodino visus „Helsinkio grupės“ dalyvius, tarp jų ir Viktorą Petkų. Pasodino ir Antaną Terlecką, su kuriuo spėjome susipažinti ir kurį spėjome pamilti. Tačiau tai mums „paralelinis“ pasaulis. Mūsų širdyje – troškimas pranešti Gerąją Naujieną – Evangeliją kiekvienam lietuviui. Svajonė... Kol kas neišsipildžiusi. Tačiau atėjo laisvė. Tą dieną, kai Vilniuje tankai šturmavo televizijos bokštą, aš stovėjau Šiauliuose, aikštėje, ir meldžiausi už Lietuvą, už jos žmones. Nuo būsimų pokyčių spengė ausyse. Supratau, jog stoviu istorijos tėkmėje.

Šiandien mūsų leidžiamam žurnalui „Gyvieji šaltiniai“ sukako dvidešimt metų. Mūsų misijai Lietuvoje – tiek pat, kiek ir nepriklausomai valstybei. Per praėjusius nuo nepriklausomybės dienos metus mes išleidome nesuskaičiuojamą knygų, žurnalų, brošiūrų skaičių. O svajonė vis dar lieka – pasakyti kiekvienam lietuviui, kad Dievas jį myli, kad Jis padarė viską, kad išgelbėtų kiekvieną, gimusį į šį pasaulį, kad Jis kiekvienam paruošė vietą amžinybėje. Kiekvienam, kuris Jį priims, kuris panorės būti su Juo. Kad ir rojuje, ir pragare bus tik savanoriai.

Šia svajone – Evangelija pasiekti kiekvieną lietuvį – gyvenu jau ne aš, o lietuviai. Nuo to, ką jie daro, kartais man iš tikrųjų iš džiaugsmo svaigsta galva!

 

Waldemar Zorn

Krikščioniško žurnalo

„Vera i žizn“ vyr. redaktorius

 

Iš rusų kalbos vertė

Jolanta Giedgaudaitė

Šis straipsnis skelbtas žurnale „Gyvieji šaltiniai“

Bendrinti: