Mano kelias pas Dievą

Nuo paauglystės man buvo per maža meilės... Nors augau tėvų ir senelių lepinama ir globojama, man atrodė, kad mane myli nepakankamai: mama dažnai bara, šaukia ant manęs, tėtis baudžia, kartais būna rūstus ir šaltas... Tik po daugelio metų, pradėjusi eiti dvasinio brendimo – sveikimo – keliu, pamačiau, kaip iš tiesų buvau mylima: kaip rūpestingai mane slaugė mama, kaip turiningai bendravome su tėčiu (jis atvėrė man literatūros pasaulį, su juo skaitėme eiles, dainuodavome...). O kur dar mane be galo mylėjęs ir lepinęs senelis ir rūsti, bet rūpestinga, „ūkiška“ senelė...

Tačiau visas gėris, kurį gavau vaikystėje, man kažkodėl nublanko, tad sulaukusi paauglystės jaučiausi vieniša, svetima, nemylima... Prisidėjo ir patyčios mokykloje: labai ištįsau, jaučiausi per aukšta, per plona... Eidavau mokyklos koridoriais, nunėrusi galvą, susikūprinusi, ir, žinoma, sulaukdavau užgaulių žodžių: „Dilba... ilga kaip kaminas“. Sovietiniais laikais nebuvo patyčių prevencijos programų, apskritai nebuvo įprasta kalbėti apie savo jausmus, todėl niekam nesiskųsdavau, tiesiog gniaužiau visą skausmą savy ir galvojau: „Na, kada nors aš jums parodysiu...“ Ir kartą parodžiau: kai žaidžiant kieme vienas nuolat mane užgauliojęs kaimynų berniukas eilinį kartą pasakė kažką užgaulaus, man į galvą plūstelėjo kraujas, akyse aptemo – puoliau prie jo ir ėmiau daužyti kumščiais, nežiūrėdama kur. Mušiau tol, kol mane nuo jo atplėšė. Štai tada pajutau, kad aš galiu būti stipri. Kad yra jėga, kurios negaliu valdyti, bet ji gali man padėti. Pradėjau jos ieškoti.

Vėliau ėmė skleistis mano kūrybinis talentas – pradėjau kurti klasės pasirodymų scenarijus, eiles, apsakymus. Klasės draugai manimi žavėjosi, mano scenarijus naudojo mokyklos šventėms, mano kūrybą pradėjo spausdinti rajono ir respublikos spauda. Laimėjau prizinę vietą respublikiniame konkurse, literatūros kritikai man pranašavo žymios prozininkės ateitį... Ir aš vėl pajaučiau jėgą, kurią teikė kitų žmonių dėmesys ir pripažinimas. Jaučiausi stipri, vertinga. Pradėjau nuolat siekti tos būsenos: jei negalėjau gauti dėmesio teigiamu elgesiu, siekiau jo šokiruodama – ėmiau pankuoti, iššaukiančiai elgtis, rūkyti, keiktis. Taip iš tylios pilkos pelytės virtau, kaip tuomet galvojau, originalia, kūrybiška, laisva asmenybe... Nors viduje tūnojo tas pats išsigandęs, nuskriaustas, meilės alkstantis vaikas.

Tuomet atradau dar vieną jėgos šaltinį – alkoholį. Alkoholis užpildė manyje plytinčią tuštumą, nuolatinį meilės alkį, padėjo būti tokia, kokia pati neįstengiau būti.

Ir prasidėjo: kol mokiausi mokykloje, negalėjau gerti tiek, kiek norėjau, – varžė griežta šeima, mokyklos taisyklės. Vis dėlto manęs neapleido ambicijos tapti garsia menininke, todėl svajojau įstoti į universitetą. Be to, siekiau kuo greičiau išsilaisvinti iš tėvų kontrolės, pilko provincijos gyvenimo ir ištrūkti į Vilnių – miestą, kur buriasi menininkai, bohema, hipiai, pankai (tuo metu apie pankuojantį jaunimą pasirodė pirmieji straipsniai „Jaunimo gretų“ žurnale). 

Taigi, įstojau į Vilniaus universitetą. Susidraugavau su tuo „laisvu“ jaunimu. Kavinės senamiestyje, šnekos apie Lietuvos laisvę, pirmieji Sąjūdžio mitingai... Daug tame buvo laisvės ir grožio, bet... visa tai nuolat lydėjo alkoholis. Man jo nuo pat pradžių reikėjo daug: nemokėjau kaip kitos merginos išgerti taurės vyno ar kokteilio – man reikėjo prisigerti... Iš pradžių atrodė, kad Vilnius man davė viską – meilę, pripažinimą (susiradau vaikiną, jaučiausi suprasta žmonių, skaitančių tas pačias knygas, žiūrinčių tuos pačius spektaklius), bet labai greitai alkoholis mane atvedė į moralinį nuopuolį: įsipainiodavau į atsitiktinius „meilės“ nuotykius, savanaudiškus santykius... Žinoma, negalvojau, kad taip yra dėl alkoholio – viską teisindavau tuo amžinu supratimu „niekas manęs nemyli“. Savo vaikiną išdaviau, nes jis manęs pakankamai nemylėjo... Susidėjau su gerokai vyresniu turtingu vyriškiu, nes tikėjau, kad esu jam ypatinga, išskirtinė, o vėliau kaltinau jį, kad sugadino man gyvenimą... Ir gėriau – iš nevilties, iš beprasmybės pojūčio... Kol galiausiai taip susipainiojau, jog atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje (beje, tuo metu mano aplinkoje tai buvo greičiau privalumas, nei trūkumas). Po to gavau akademines atostogas ir grįžau į savo provinciją, iš kurios taip veržiausi... Ir vėl – rutina, pilkuma, nuobodulys... Konfliktai su tėvais...

Staiga šovė „geniali“ mintis – reikia ištekėti ir pagimdyti vaikutį, tada mano gyvenimas įgaus prasmę, štai tada turėsiu dėl ko gyventi ir pagaliau būsiu pasotinta. Sutikau paauglystės dienų draugelį ir nutarėm... susituokti. Mums abiem tai atrodė kaip smagus nuotykis, galimybė pabėgti nuo tėvų, gyventi laisvai... Susituokėm. Pastojau. Nuotykis baigėsi, kai prasidėjo buitinės problemos, kilosveikatos problemų... Aš, išlepintas vaikas, nieko nemokėjau, mano vyrui atsibodo nuolat verkšlenanti, nepatenkinta žmonelė, todėl jis pradėjo ieškoti linksmybių kitų merginų draugijoje... Galiausiai nėščia išėjau iš tų namų – paniekinta, atstumta vyro ir anytos. Bet aš turėsiu vaikelį – būtybę, kuri įprasmins mano gyvenimą... 

Taip kurį laiką ir buvo. Mano vaikelis gimė anksčiau laiko, mažutis, silpnutis... Iš tiesų be galo jį mylėjau ir pradžioje labai rūpinausi – maitinau savo pienu, budėjau, kai negalavo, kantriai kenčiau nemigo naktis (buvo neramus). Bet greitai motinystės džiaugsmas ir meilė sūnui nebetenkino mano sielos – vėl atsirado tuštumos, beprasmybės jausmas. „Aš, tokia protinga ir talentinga, vėl turiu sėdėti provincijoje, dirbti paprastą eilinį darbą, būti tokia kaip visi... O aš juk ypatinga...“ Vartais į laisvą gyvenimą tapo studijos, į kurias grįžau po akademinių atostogų. Tiesa, dabar mokiausi neakivaizdžiai, bet buvo sesijos. Palikusi mamai sūnelį, išvažiuodavau mokytis... ir dvi savaites „juodai“ gerdavau. Iš pradžių vieną kitą egzaminą dar pavykdavo išlaikyti, paskui jau – ne. Galiausiai nė nebevažiuodavau į Vilnių – gerdavau kur nors savo miestelyje, „pasislėpusi“ nuo artimųjų pykčio. Tada jau visi pradėjo sakyti, kad turiu problemą su alkoholiu. To nepripažinau: „Ką, aš alkoholikė? Jauna, graži, protinga, talentinga... Tiesiog gyvenimas man neteisingas – gimiau ne toje šeimoje, sutikau ne tuos vyrus, mokausi ne toje vietoje... Juk galėjau stoti į aktorinį, į režisūrą. Bet tėvai atkalbėjo, jie niekad manęs nesuprato...“ Žodžiu, kalti buvo visi – tik ne aš... „O dabar geriu dėl to, kad man depresija, nematau prasmės gyventi...“ Ir prasidėjo „maratonas“ po psichiatrines ligonines. Mane gydė nuo depresijos, nuo emocinių asmenybės sutrikimų. Galiausiai tie „sutrikimai“ tapo tokie sunkūs, kad alkoholis man nebepadėdavo. Tada atradau... narkotikus. Vėl atradau jėgą, o svarbiausia – meilę... Pavartojusi narkotikų, jaučiausi saugi ir visiškai rami, lyg mylimojo glėby... Juolab, kad ir mylimąjį radau... Galėjome sėdėti valandų valandas, aš jam skaičiau savo eiles, noveles, jis glostė man plaukus. Čia tai pilnatvė... Žinoma, ta pilnatvė truko neilgai – mano mylimąjį pasodino į kalėjimą, aš žadėjau jo laukti. Bet dar nesupratau, kad nuo šiol aš turiu naują mylimąjį, kuris manęs tikrai nepaleis, – narkotikus.

Labai greitai praradau namus, darbą, ėmiau vagiliauti, elgetauti. Gyvenau mažame nykaus bendrabučio kambarėlyje. Malonumo buvo vis mažiau, bet sustoti jau negalėjau – dozės reikėjo, kad galėčiau bent pakilti iš lovos, egzistuoti... Maniau esanti gera mama: juk pavartojusi rūpinuosi sūneliu, sutvarkau kambarį, išskalbiu rūbus.  Bet vakare užrakindavau sūnelį ir išeidavau į laukus. Aguonų... Kitaip jau negalėjau... Narkotikai naikina visas gyvenimo vertybes – meilę sūnui taipogi...

Artimųjų pastangos mane pagydyti buvo bevaisės. Ligoninėse gali padėti ištverti fizinę abstinenciją, bet vos grįžus vėl kamuoja ta pati beprotiška mintis: „Na, šįkart tik vieną kartelį...“

Mano kaimynai, tuomet lankę „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią, bandė mane atvesti pas Dievą. Rodos, ir aš pati norėjau – ėjau į pamaldas, bandžiau melstis. Bet pati sau sakydavau: „Bepročiai kažkokie, sektantai... Geriau jau „kaifuot“!“ Nors tie žmonės gyveno laimingą, visavertį gyvenimą, manęs tai nepatraukė...

Beje, pati idėja apie Dievą man nebuvo atgrasi. Nors mano šeima buvo nereliginga (seneliai per šventes nueidavo į bažnyčią), aš, komunisto dukra, kažkodėl turėjau Dievo vaizdinį, ir tai buvo krikščionių Dievas – asmuo, Jėzus. Vaikystėje prieš miegą visuomet tyliai melsdavaus, atiduodavau į Dievo rankas visus savo rūpesčius: prašydavau, kad nebūtų karo, kad mano „dziedukas“ nemirtų, kad brolis pasveiktų. Ir tik vėliau, paauglystėje, šitą vaizdinį užgožė susikoncentravimas į save, tas nepasotinamas dėmesio ir meilės alkis...

Pirmas nuoširdus mano bandymas sveikti su Dievu buvo vienuolyne. Tuo metu Plungės rajone, aplink laukuose esančią bažnytėlę, kūrėsi keista bendruomenė žmonių – klajūnų, keistuolių, narkomanų, – kuriuos Kretingos vienuoliai pranciškonai bandė atvesti pas Dievą... Važiavau ten tik todėl, kad man buvo pateiktas ultimatumas: arba važiuoji, arba prarandi sūnelį... Be to, iškilo grėsmė sėsti į kalėjimą – narkomano gyvenimas turi tik tokią baigtį... Taigi, išvažiavau...

Buvau ten viena, vėliau su sūneliu. Skaičiau Bibliją, meldžiausi, bendravau su vienuoliais ir tikinčiųjų bendruomene. Sekmadieniais ten atvažiuodavo jaunų žmonių iš Kretingos. Aš matydavau, kaip dega jų akys, kai jie gieda šlovinimo giesmes ar meldžiasi. Priėmiau Dievo žodį, tikėjau viskuo, kas parašyta Biblijoje, bet man tai tebuvo graži istorija... Aš negalėjau patikėti, kad Dievas gali MAN padėti, kad Jis pamilo MANE ir atpirko iš nuodėmės... Niekaip negalėjau išeiti iš savojo ego kalėjimo...

Manęs laukė dar maždaug penkiolika nelaisvės metų – vėl narkotikai, paskui alkoholis, kuriuo slopinau narkotikų ilgesį, geriančio vyro smurtas... Bandžiau keisti gyvenamąsias vietas, darbus, draugus, vyrus... Bet galiausiai kažkaip visada likdavau su geriančiu ar vartojančiu narkotikus... Ir vėl tas pats ratas, vėl ta pati kančia... Nykuma nykuma... Kartais – psichiatrinė ligoninė – ten šiek tiek atsigaudavau, kurį laiką vartodama antidepresantus, negerdavau. Net mokslus baigiau, gavau darbą, atitinkantį išsilavinimą. Bet niekada neišbūdavau blaiva metus – daugiausia devynis mėnesius. Nepadėdavo nei vaistai, nei „torpeda“... Galiausiai pasiekiau tokią būseną, kad vos paragavus alaus, laukdavo daugiadienės, kurios baigdavosi „durnyne“. Gydytojų apgauti nebepavyko – guldė jau į Ūmių alkoholinių psichozių skyrių... Žodžiu, priėjau tokią ribą, kai alkoholis nustojo teikti menkiausią atgaivą – visiškai prarado savo jėgą... Ir tuomet aš prisiminiau jaunystės „kaifą“. Būdama suaugusi, turėdama darbą, šiokią tokią padėtį visuomenėje, aš vėl pradėjau vartoti narkotikus. Nepraėjo nė metai, ir atradau kelią į taborą, dozės man reikėjo kasdien...

Beje, aš labai stengiausi tikėti Dievą. Melsdavausi, suklupusi ant kelių Bernardinų bažnyčioje, prieš Nukryžiuotąjį... ir važiuodavau... į taborą... Galiausiai melstis nedrįsdavau, tik kartodavau: „Viešpatie, mano Jėzau, Tu palauk manęs... Dabar man gėda į Tave pažvelgti, bet aš grįšiu, kažkaip ateisiu pas Tave...“.  Galiausiai nė tos maldos nebeliko – tik begalinė nykuma, kurią menkai tepraskaidrindavo eilinė dozė...

Prasidėjo melas, paskolos, greitieji kreditai ir vėl smurtas... Nors visuomenėje aš vis dar stengiausi atrodyti padori – slėpti narkotikų vartojimą lengviau nei alkoholio, nes nėra kvapo, neprarandi koordinacijos, sąmonės (jei neperdozuoji). Bet sielos tuštuma, nerimas, vienatvės ir svetimumo pasauliui jausmas darėsi nebepakeliamas ir neįveikiamas jokiais svaigalais...

Tačiau kartą įvyko stebuklas: kažkaip pamačiau tikrą savo padėtį, išgyvenau visą savo kančios tamsybę... Pajutau visiškai netekusi jėgų kovoti su savo potraukiu – pasijutau nugalėta. „Dabar jau viskas... Arba varau į taborą ir „kaifuoju“ iki mirties, vergaudama čigonams, arba... „Dieve, padėk man... Ištrauk mane!“. Ir Jis atsiliepė! Prasidėjo mano kelionė Jo link. Buvo dar paklydimų, nežinojimo, kur eiti, ką daryti. Buvo atkrytis, kurio metu narkotikai išvis nustojo veikti – jie galutinai prarado savo jėgą. Beliko ieškoti kitos Jėgos – Dievo Dvasios... Aš tikėjau, kad Dievas egzistuoja, beliko patikėti, kad Jis mane myli... „Esi neverta, ir aš nevertas Jo meilės, – bet Jis vis tiek mus myli. Ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl savo gerumo,“ – pasakė man vienas dvasininkas. Pamažu, labai pamažu ryžausi pabandyti tikėti. Kol niekas neparodė kelio, buvo sunku: su jaunystės draugu, dabartiniu savo vyru, už kurio ištekėjau, jam kalint devintąjį kartą,bandėme gyventi blaiviai, bet tas gyvenimas buvo pilnas kančios – barnių, isterijų... Užgriuvo begalės problemų – skolos, nepriteklius, o spręsti jų nemokėjome... Vartoti nenori, o gyventi blaiviai – negali, nemoki, nes nėra Jėgos, kuri palaikytų, padėtų... Bet kai eini Dievo link, Jis atsiveria – mes be galo norėjome gyventi kitaip – šviesiai, prasmingai, ir Jis mums padėjo sutikti žmones, kurie parodė kelią – dvasinę 12 žingsnių programą, išdėstytą knygoje „Anoniminiai alkoholikai“. Pradėjusi skaityti šią knygą, nustėrau: „Juk čia apie mane!..“ Skyrėsi laikas, vieta (knyga 1939 m. parašyta JAV), aplinkybės, bet visi išgyvenimai, visos emocijos – mano... Skaičiau ir verkiau... Supratau, iš kur tas neįveikiamas mano potraukis vartoti, net kai pati to nenoriu, iš kur tas beprasmybės, vienišumo, svetimumo pasauliui jausmas – sergu kūno, proto ir dvasios liga – alkoholizmu (mano atveju – ir narkomanija, bet tai ta pati priklausomybės liga). Įveikti ją gali tik dvasinis potyris. Tai kodėl man nepadėjo dvasinės ir religinės priemonės, kurios padeda rasti kelią pas Dievą „normaliems“ žmonėms? Ogi todėl, kad tą kelią parodyti turi kitas tą patį patyręs žmogus – alkoholikas ar narkomanas. Kitaip aš netikėsiu... Tokie jau mes, alkoholikai ir narkomanai... Ir visas mano ypatingumas – ne kas kita kaip priklausomybės liga. Norint atrasti ryšį su Dievu, reikėjo pripažinti savo bejėgiškumą, nuolankiai klausytis kitos tą patį patyrusios moters – globėjos, pasirengti besąlygiškai patikėti Dievo meile ir pavesti Jam savo gyvenimą. Tuomet išvalyti praeities griuvėsius, atgailauti, atlyginti, kur galiu, žmonėms padarytą žalą. 

Mano tikėjimas prasidėjo nuo prielaidos – gyvensiu taip, tarsi Dievas būtų mylintis, palaikantis, gailestingas Tėtis. Jis neleis man pražūti... Darydama savo gyvenimo „inventorizaciją“, atradau, kad Dievas visada buvo šalia, pasirengęs man padėti. Jis saugojo mane visose situacijose, kai aš galėjau susižeisti, žūti, užsikrėsti mirtina liga. Visa, kas lėmė mano kančią, kilo ne iš Dievo – iš manęs, iš klaidingų mano pasirinkimų. Bet Viešpats ir tai man atleidžia. Man tereikia patikėti Juo, Jo meile, priimti Jo valią ir... gyventi, dalijantis Jo meile su kitais, kurie kenčia taip, kaip aš kentėjau.

Tuomet mūsų gyvenime pradėjo vykti stebuklai: į šeimą atėjo vaikai (prašėme vieno vaiko – gavome tris, jau paaugusius: apsiėmėme globoti mūsų miestelyje gyvenančius romų vaikus, kurių tėvai buvo narkomanai), vyras, visą gyvenimą vartojęs ir kalėjęs, baigė universitetą... Dirbame, kuriame, atrandame vis naujų gyvenimo spalvų... Mano sūnus, daug kentėjęs dėl mano priklausomybės, taip pat tapo priklausomas, bet iš Dievo malonės galėjau jam parodyti kelią pas Dievą. Kiek vėliau suvokėme, kad vien maldų namuose nepakanka – reikia bendruomenės, bažnyčios. Visai netikėtai, užklydę į Pilaitės mikrorajoną Vilniuje palaikyti vieno jauno narkotikus vartojančio vaikinuko mamos, užsukome į „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią. Buvau skeptiškai nusiteikusi tokių bažnyčių atžvilgiu, bet visgi užėjome... Ir išgirdome pamokslą, kuris „užkabino“ ir nebepaleido. Pastorius kalbėjo knygos, pagal kurią mes sveikome, žodžiais. Žinoma, jis tos knygos nė akyse nebuvo matęs... Argi ne stebuklas?! Neliko jokių abejonių – mūsų vieta čia. Ir dabar  šventai tikiu šių dviejų knygų – Biblijos ir knygos „Anoniminiai alkoholikai“ – kiekvienu žodžiu. Tikiu, kad ta antroji taip pat buvo įkvėpta Dievo Dvasios.

Taip ir gyvename. Nuolat prisimename ir vykdome dvasinės programos nuostatas: būti sąžiningiems, tarnauti, neleisti sielos užvaldyti apmaudui, pagiežai.. Atitaisyti padarytą skriaudą.. Žinau, kad išgelbėta esu Tikėjimu, ne savo darbais ar nuopelnais – jų tikrai neužtektų... Bet disciplinos man reikia, kitaip mano ligotas ego vėl kelia galvą, vėl užvaldo garbės, pinigų, pripažinimo troškulys, vėl turiu lūkesčių ir pretenzijų žmonėms ir pasauliui, vėl prarandu ryšį su Dievu, ir tenka skausmingai Jo ieškoti. Kai jaučiu Dievo meilę, ir pati galiu mylėti iš begalinio dėkingumo Tėvui, kad Jis taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų – už mane, nevertą... Ko daugiau reikia? Argi Jis gali pagailėti to, ko man reikia, jei nepagailėjo Sūnaus?!

O mūsų su vyru praeitis dabar tapo dideliu turtu – galime padėti kitiems. Tai pati didžiausia prasmė, pats stipriausias Dievo meilės liudijimas... Kaip maldoje, nuo kurios ir prasidėjo kelias su Dievu: „Dieve, pavedu save Tau. Daryk su manimi, ką nori. Meldžiu, išlaisvink mane iš savimeilės pančių, kad galėčiau vykdyti Tavo valią. Pašalink mane slegiančius sunkumus, kad ši pergalė liudytų Tavo jėgą, Tavo meilę ir Tavo gyvenimo kelią tiems, kuriems norėčiau padėti. Leisk man visada vykdyti Tavo valią. Amen“. Ir Viešpats iš tiesų laisvina iš visų pančių, iš visų kalėjimų – svarbiausia, iš ego kalėjimo, į kurį save uždarome patys. Dievas savo vaikams dovanoja laisvę.

Aušra

 

Bendrinti: