Išmintis nušviečia veidą...

Vieną dieną perskaičiau nuostabią Rašto vietą, kuri skambėjo taip: Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus (Ekleziasto 8, 1).


„Na, nieko sau! - pagalvojau. - Ne kažkokie kremai ar įvairios SPA procedūros (tik negalvokit, kad esu prieš šias procedūras), bet išmintis, Dievo dovanota, Jo duota išmintis padaro mūsų veidus šviesius ir suteikia jiems švelnumo.“

Kažkas yra pasakęs, kad akys yra mūsų sielų veidrodis. Sutinku su tuo, nes labai daug galima išskaityti iš akių - ir liūdesį, ir skausmą, ir džiaugsmą, ir nusivylimą, ir laimę, ir daug įvairiausių emocijų bei jausmų. Bet veidas yra tarsi mūsų gyvenimo veidrodis. Jame yra vagos, kitaip jas raukšlėmis vadina.

Raukšlės visiems kelia pasibaisėjimą, nerimą, kad artėja senatvė, ir sukelia daug neigiamų jausmų. Gal todėl įsijungusi pasižiūrėti Naujametinį žiburėlį išsigandau, pamačiusi išlygintus, tarsi negyvus veidus. Tie žmonės, dainininkai, kurie jau sulaukė mano tėvų metų, pro ekraną žvelgė ne savo amžiaus veidais. Negalėjau ilgiau žiūrėti, turėjau išjungti, nes šokiravo netikrumas, žmogaus įsikišimas (šiuo atveju, plastinės operacijos), sutrikdęs įprastą gyvenimo tėkmę.

Juk raukšlės - tai gyvenimo vagos. Jos parodo tavo gyvenimą, atskleidžia, kaip jį nugyvenai, ką gyvenimas įrašė į veidą. O ten daug galima įskaityti - ir džiaugsmo, ir skausmo... Bet tai ir yra tikras gyvenimas, ar ne?

Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus. Perskaičius šią Šventojo Rašto vietą, prieš akis iškilo prisiminimas. Kartą Lietuvoje su grupe žmonių autobusu keliavome Panemunės pilių keliu ir užsukom Kaune į vieną vienuolyną. Man vienuolynai tuo metu nesisiejo su jokia šiluma (neskaitant Motinos Teresės darbų). Bet kas mane labiausiai nustebino užsukus į tą vienuolyną, tai mus pasitikusi sena močiutė vienuolė.

Jos veidas švytėjo! Ir jos veido bruožai, kad ir išvagoti senatvės, buvo be galo švelnūs.

Ji sutiko visą mūsų autobusą, papasakojo apie šiandieninę vienuolyno veiklą bei jo istoriją. Ji visą laiką šypsojosi, maloniai atsakinėjo į mūsų klausimus, o ypač į išdykėlių vaikų (kurie keliavo mūsų autobusu) klausimus. Mums tie vaikų klausimai, palyginus su suaugusių, buvo mažai verti dėmesio, bet ji, atsakinėdama, atrodė kreipė į juos didžiausią dėmesį. Ji papasakojo apie gyvenimą vienuolyne bei jo viziją, tikslą bei pasišventimą žmonėms, kurie atvyksta čia atrasti sieloms ramybę, ramybę su Dievu, susitaikymą su Juo.

Ši sena moteris tikrai kažką suprato, kažką matė, nes jos veido bruožai spinduliavo Dievo meilę, švelnumą ir gailestingumą. Jos veidas švytėjo. Ir nesvarbu, kad veido raukšlėse atsispindėjo visi jos netrumpo gyvenimo metai, ji buvo nuostabi pagyvenusi Dievo moteris. Manau ji turėjo Dievo išminties, mokėjo elgtis kaip Jėzus.

Kitame Biblijos vertime (The Message, Remix Bible) ta pati eilutė skamba taip: Išmintis įdeda šviesos į žmogaus akis ir suteikia (duoda) švelnumo jo žodžiams bei manieroms (elgesiui). Dievo išmintis suteikia švelnumo ne tik žmogaus veidui, bet ir jo elgesiui, manieroms bei žodžiams.

Kokie tai guodžiantys bei malonūs žodžiai ir kaip jie pakeistų visus santykius, jei visi tokie ir būtume. Kaip mes norime, kad su mumis taip elgtųsi. Dažnai galima išgirsti taip žmones kalbant: „Aš esu labai jautrus, su manim negalima taip kalbėti, su manim negalima taip elgtis...“, „Kaip jis galėjo taip su manim pasielgti, šitaip negražiai pasakyti...“ Mes labai norime, kad su mumis elgtųsi ir kalbėtų gražiai, švelniai lyg su ypatingu, mylimu asmeniu. Tačiau jei mes patys kitam grubiau atsakome, visada turime pasiteisinimą: „Mane sunervino“, „Aš negaliu kitaip“ ir pan. Kažkas yra gerai pasakęs, kad save vertiname pagal norus ir troškimus (Aš juk norėjau gero), o kitus - pagal darbus. Kito dažnai net neklausiama, ar jis pasielgdamas taip, kaip pasielgė, norėjo gero ar ne. Mes greiti pasmerkti kito poelgį.

Vienaip ar kitaip, po to susitikimo su ta vienuole ir stebint kitus mandagius ir švelnius žmones, labai troškau pati tokia būti. Ir jau (neskaitant pavienių žmonių, kurie nervino), maniau, kad tikrai esu pakankamai maloni, mandagi ir gera. Tačiau pasikeitus gyvenamai vietai bei aplinkybėms, viena sesuo Kristuje man pradėjo sakyti, kad aš esu per grubi, kad mano žodžiai, žvilgsnis ir elgesys - per griežti. „Aš??? Grubi???? Švelnesnio viduje žmogaus žemėj dar paieškot reikėtų!“ - supykus viriau savo mintyse. „Ir kaip galėjo mane taip įvertinti, kai manęs visiškai nepažįsta!“ - pasipiktinus šaukiau tyliai viduje, kad tik nesugriūtų jau braškantis mano įvaizdis.

Ilgą laiką negalėjau su tuo sutikti, nes ankstesni reikalavimai šioms būdo savybėms, rodės, buvo tikrai žemesni. Deja, širdies neapgausi. Gali nesutikti su daugeliu dalykų, bet prieš Dievą ir Jo žodį nepasišakosi.

Atsidūriau prieš pasirinkimą: arba sakyti „ Dieve, apšviesk, ko aš nematau, parodyk ir keisk pagal Savo atvaizdą bei panašumą“, arba toliau pykti ant tos sesers, kuri, mano nuomone, ne taip pasakė, ne laiku pasakė, ne tokiu tonu pasakė ir išvis kaip ji galėjo taip sakyti, kai toli gražu pačiai trūksta to paties švelnumo ir malonumo!

Ačiū Dievui už Jo kantrybę, gailestingumą bei malonę. Jo Žodis ir Šventoji Dvasia tebeskalauja mano širdies krantus šiomis Rašto vietomis:
„Malonūs žodžiai yra kaip medus - saldūs sielai ir sveiki kūnui“ (Pat 16, 24).
„Kiekvienas iš mūsų tebūna malonus artimui jo labui ir pažangai“ (Rom 15, 2).
„Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums“ (Ef 4, 32).
„Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems...“ (2 Tim 2, 24-25)
„Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę“ (Pat 15, 1).
„Švelnus liežuvis net kaulus sulaužo“ (Pat 25,15), „ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas“ (Pat 31, 26), „...vis dėlto pas jus buvome švelnūs, tarsi maitinanti motina, globojanti savo kūdikius.“ (1 Tes 2, 7).

O! Kaip to norisi, tiesa? Kaip norisi sulaužyti klaidingų įsitikinimų kaulus švelniais žodžiais, švelniu pamokymu. Kaip norisi žmonėms liudyti Kristų savo spindinčiomis akimis, šviečiančiu veidu ir švelniais bruožais... Juk Dievo žodis byloja, kad būtent Jo išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus...