Istorija, kurios Holivudas neįtraukė į filmą „Titanikas“

Tai atsitiko 1912 m. balandžio 15 d., kai didžiulis laivas „Titanikas“ nuskendo šaltuose Atlanto vandenyno vandenyse, kartu nusinešdamas 1517 žmonių gyvybių. Tai buvo didžiausias ir prabangiausias laivas, kokį kada nors pastatė žmogus. Jo nuskendimas buvo viena didžiausių XX šimtmečio katastrofų. Tačiau mažai kas žino, kad su „Titaniko“ tragedija susijusi sukrečianti istorija, kurią Holivudas atsisakė įtraukti į savo žymųjį filmą „Titanikas“ – drąsaus pastoriaus Džono Harperio istorija.

Džonas Harperis gimė Glazgo mieste, Škotijoje, ir buvo didis evangelistas, padėjęs atrasti Jėzų tūkstančiams žmonių. Būdamas 25-erių jis jau buvo mažos bažnyčios, kurią lankė 30 žmonių pastorius. Per trumpą laiką ši bažnyčia išaugo iki 500 žmonių!

1912 m. Džonas buvo pakviestas pamokslauti žymioje Moody bažnyčioje, Čikagoje. Balandžio 11 d. jis su savo šešiamete dukrele įlipo į „Titaniką“, kuris plaukė į Ameriką. (Prieš porą metų buvo mirusi jo žmona). Šiuo, atrodė, nepaskandinamu laivu plaukė stambūs verslininkai, žymios Britanijos šeimos ir kiti svarbūs asmenys. Nuo pat kelionės pradžios Džonas vaikščiojo po laivą ir kalbėjo žmonėms apie Jėzų.

Balandžio 14 d., kai daugelis žmonių šoko pokylių salėje ir lošė kortomis, Džonas paguldė savo dukrą miegoti ir pradėjo melstis. 23.40 val. „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu, ir laivas dėl pramuštos skylės pradėjo pamažu skęsti. Kai keleiviai suvokė, kas iš tiesų nutiko, laive kilo panika. Išgirdęs sirenos garsą, Džonas pažadino savo dukrą, įvyniojo ją į antklodę ir pakilo į viršutinį denį. Matydamas, kas vyksta, jis pabučiavo savo dukrą atsisveikindamas ir atidavė ją įgulos nariui, kuris įsodino mergaitę į gelbėjimosi valtį, pažymėtą vienuoliktuoju numeriu.

Džonas suprato, kad savo dukters daugiau nebepamatys – ji nuo šešerių metų liks visiška našlaitė. Savo gelbėjimosi liemenę jis atidavė šalia stovinčiam keleiviui, taip nepalikdamas sau jokio šanso išsigelbėti. Džonas neturėjo laiko apmąstymams, todėl pradėjo skelbti Evangeliją panikos apimtiems žmonėms. Liudininkai pasakojo, kad matė jauną vyriškį, kuris prieidavo prie žmonių ir užduodavo jiems vienintelį klausimą: „Ar tavo siela išgelbėta?“  Kai žmonių aplink vis mažėjo, o orkestras grojo giesmę „Arčiau, arčiau Tavęs“, Džonas švietė vis ryškiau ir ryškiau, vykdydamas Dievo jam duotą pašaukimą.

1912 m. balandžio 15 d. 2. 40 val. ryto, kai „Titanikas“ pradėjo grimzti, Džonas šoko į šaltą Atlanto vandenį. Daugiau nei tūkstantis žmonių, netilpusių į gelbėjimosi valtis, kapanojosi šaltame vandenyje. Netrukus Džonui pavyko rasti kažkokią laivo nuolaužą. Įsikibęs į ją, pastorius priplaukdavo prie žmonių ir užduodavo jiems tą patį klausimą: „Ar tavo siela išgelbėta?“ Bėgant laikui, kai žmonės jau stingo nuo šalčio, Džonas judėjo vis greičiau...

Šio chaoso ir riksmų sumaištyje jis kreipė žmonių širdis į Jėzų! Džonas Harperis mirė lygiai taip, kaip gyveno, su vieninteliu – Jėzaus Kristaus – vardu lūpose!

Po šių tragiškų įvykių praėjus keleriems metams, Kanados mieste Hamiltone vienos bažnyčios tarnavimo metu vyras, vardu Akvilas Vebas, papasakojo įdomų liudijimą: „Aš esu vienas iš šešių žmonių, kurie išgyveno Atlanto vandenyse tą baisią naktį, kai nuskendo „Titanikas“ ir 1517 žmonių sušalo arba buvo praryti šaltų Atlanto vandenų. Tuo metu, kai aš kapanojausi vandenyje, tarp žmonių riksmų ir dejonių išgirdau ir vieno vyro balsą – jis iš tolumos riktelėjo man: „Ar tavo siela išgelbėta?“ Aš jam atsakiau: „Ne!“ Bet staiga tą žmogų užliejo banga, ir jis paniro... Po kurio laiko jis išniro ir jau silpnu balsu man šūktelėjo: „Ar tavo siela išgelbėta?“ Aš atsakiau: „Ne!“ Tada, atsakydamas jis man šūktelėjo: „Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų, ir būsi išgelbėtas!“ Jį vėl užliejo didžiulė banga, ir jis paniro... Daugiau jo nemačiau... Ten, šaltuose Atlanto vandenyse, aš šaukiausi Jo gailestingumo ir susitaikiau su Dievu.“

Apibendrindamas savo liudijimą, Akvilas Vebas pasakė: „Aš – paskutinis pastoriaus Džono Harperio vaisius...“

Perskaitęs šį liudijimą, pagalvojau: kaip šiandieninis pasaulis mums primena „Titaniką“. Šurmulys, rūpesčiai, svarbūs reikalai... Tačiau nors viskas atrodo gražu ir stabilu, yra viena problema – pramušta skylė. Anksčiau ar vėliau mes visi atsidursime amžinybėje... Mes galime šurmuliuoti ir slampinėti, o galime kaip Džonas Harperis vykdyti savo pašaukimą, pamokslaudami žūstantiems žmonėms. Ir, kai ateisime į amžinybę, norėtųsi pamatyti žmones, kurie priėję pasakytų: „Aš patikėjau Jėzumi, nes tu man paliudijai...“

 

Verė Jūratė Budko

http://www.romansavochka.com/2015/04/blog-post.html

 

Bendrinti: