„Tikėjimas be darbų miręs“

Kuršėnai – nedidelis Šiaulių krašto miestas, įsikūręs šiaurės Lietuvoje. Šiandien Kuršėnuose gyvena apie 12 000 gyventojų. Beveik prieš 25 metus per Šiaulių kraštą nuvilnijus prabudimo bangai, neliko nuošaly ir Kuršėnų miestelis – ten buvo skelbiama Evangelijos žinia, o netrukus gimė ir evangelinė bažnyčia „Tiesos žodis“. Nors bažnyčios pradžia buvo nelengva, vis dėlto, anot jos pastoriaus Romo Tuominio, bendruomenė Kuršėnuose po truputėlį augo, prisijungdavo įvairių žmonių, o kai kurie iš jų turėjo akivaizdžių priklausomybių. Tad jau 1995 m. pradėta mąstyti, kaip tokiems žmonėms padėti.

Šiandien Kuršėnų bažnyčia „Tiesos žodis“ įsikūrusi nuosavame pastate, kur vyksta ne tik pamaldos, bet ir karitatyvinė veikla – veikia Vaikų dienos centras. Ateityje šiame pastate planuojama įrengti ir Krizių centrą, o tikinčiųjų bendruomenė – bažnyčia ir Vaikų dienos centras – turėtų įsikurti neseniai įsigyto buvusio kinoteatro „Venta“ patalpose, esančiose Kuršėnų miesto centre.

Prieš 8 metus bendruomenė įkūrė reabilitacijos centrą vyrams, vėliau – kelis Adaptacijos namus baigusiems reabilitacijos programą. Apie šios bendruomenės veiklą kalbamės su pastoriumi Romu Tuominiu ir jo žmona Jūrate Tuominiene.

Romai, papasakokite, kaip gimė noras patarnauti visuomenės atstumtiems žmonėms.

Šventajame Rašte užrašyti apaštalo Jokūbo žodžiai: „Tikėjimas be darbų negyvas“. Mūsų tikėjimas turi tam tikrą matomą išraišką, kitaip sakant, darbus, kurių tikriausiai nedarytume, jeigu Dievas nebūtų pašaukęs. Tuos darbus darome ne siekdami gauti išteisinimą iš Dievo, bet tarnaujame iš meilės ir dėkingumo Jam.

Kuršėnų tikinčiųjų bendruomenė jau seniai galvojo, kaip padėti, patarnauti įvairialypei miesto bendruomenei. Žmonės labai skirtingi: vieni, atrodytų, labai stiprūs, gabūs, turtingi, o kitiems, atvirkščiai, reikalinga pagalba, nes dėl įvairių priežasčių – dėl priklausomybių nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir kitų panašių dalykų – yra patekę į sudėtingas situacijas. Norisi padėti daugeliui, bet galimybės ribotos. Vis dėlto stengiamės žengti bent po žingsnį, padėti bent vienam žmogui, vėliau kitam. Kai po kelerių metų atsigręži, suvoki, kad padėjome tikrai dideliam skaičiui žmonių...

Apie reabilitacijos centrą svajojome jau seniai. Pirmą kartą su tuo susidūriau 1994–1995 metais, kai nuo alkoholio mirė du pažįstami jauni, gabūs muzikantai, savo metu groję kartu su maestro Gintautu Abariumi. Vienas jų gyveno Šiauliuose, kitas Kuršėnuose. Panašus likimas ištiko ir vieną kolegą, žinomą dailininką. Tai mane sukrėtė. Prisiminiau kažkur girdėtą frazę, kad kapinės yra turtingiausia vieta žemėje, nes ten užkastos dovanos, pašaukimai... Bandžiau padėti tokiems žmonėms, surasdamas saugesnę gyvenamąją vietą mieste, motyvuodamas gyventi blaiviai. Kalbėdavomės, melsdavausi už juos, bet tokių rezultatų, kokių tikėjausi, nebuvo. Pradėjau suprasti, kad tokiems žmonėms reikalingi specialūs namai, kuriuose jie galėtų praleisti ilgesnį laiką, tačiau tuo metu šios idėjos įgyvendinimui nebuvo nei finansinių galimybių, nei žmonių, sugebančių tokį darbą dirbti. Kai 2009 metais tokios galimybės atsirado, natūraliai pradėjome kurti reabilitacijos centrą. 

Nuo ko viskas prasidėjo?

2008 metais įsigijome didelę šimtametę apleistą sodybą. Pirmieji vyrai gyveno sudėtingomis sąlygomis: visi kartu remontavome, pjovėme šaltalankių krūmus, pro kuriuos buvo sunku prasibrauti. Tik vėliau sužinojau, kad praeito šimtmečio pradžioje šioje sodyboje vyko kultūrinis gyvenimas: dažnai čia apsilankydavo visuomenininkas Povilas Višinskis, rašytoja Žemaitė. Čia veikė klojimo teatras, pradžios mokykla. Džiaugėmės, kad ši sodyba gali pasitarnauti visuomenės gerovei ir toliau. Ji yra apie 14 km nuo Kuršėnų, atokioje vietoje, tai padeda sodyboje gyvenantiems patirti mažiau pagundymų grįžti prie senų įpročių.

Viskas prasidėjo nuo reabilitacijos centro vyrams, kuriame jie praleidžia nuo 12 iki 18 mėnesių, o kitos tarnystės vystėsi natūraliai: vyrai, kurie baigdavo reabilitaciją, dažnai negalėdavo grįžti į buvusią gyvenamąją vietą. Grįžimas į seną aplinką, pas senus draugus, reikštų ir grįžimą prie seno gyvenimo būdo. Tad reikėjo galvoti apie namus, kur jie galėtų bent kurį laiką gyventi, dirbti, kad sustiprėtų ir gebėtų savarankiškai priimti sprendimus, o senų draugų nuomonė nedarytų didelės įtakos. Taip atsirado vieni, po to antri Adaptacijos namai – vieta, kur tokie žmonės gali gyventi, dirbti, integruotis į visuomenę. Aplinkui nebėra senų draugų, o nauji draugai dažniausiai neturi priklausomybės problemų arba jau moka su tuo tvarkytis.

Kiek laiko praleidžiama Adaptacijos namuose?

Adaptacijos namuose žmogus gyvena vienus ar daugiau metų, kol susiranda kitą gyvenamąją vietą, bet į kiekvieno žmogaus situaciją žiūrime individualiai: jeigu reikia, gali gyventi ir kur kas ilgesnį laiką. Nuomos mokesčio nėra, todėl blaivaus gyvenimo pradžioje didelė paspirtis turėti „stogą virš galvos“. Ne vienas būna „prisidaręs“ nemažai skolų bankams ar kitoms institucijoms, tad pradėję dirbti turi jas grąžinti. Kadangi pajamų lieka nedaug, tokie namai būna tikras išgelbėjimas.

Planuojate įkurti Krizių namus? Kas tai?

Kol kas tokių namų Kuršėnuose dar nėra, bet apie juos jau galvojame. Kad užsiimtume tokia veikla, norėtų ir miesto bei rajono valdžia. Žmonėms nutinka įvairių nelaimių: sudega namai arba už skolas juos praranda, parduodant turtą apgauna giminaičiai, todėl žmogus lieka gatvėje ir kt. Prieš kelerius metus žiemos metu vyras naktį iš namų išvarė sugyventinę su 4 mažamečiais vaikais, o jie iš kažkur buvo girdėję apie mus ir pėsčiomis – per sniegą, naktį, nušąlusiomis kojomis – atėjo prašyti pagalbos į reabilitacijos centrą, esantį už 14 km. Tai tik kelios nelaimingos situacijos, bet jų yra pačių įvairiausių ir netikėčiausių. Kaip minėjau, turėtume tokiems namams pastatą ir rekonstrukcijos projektą. Yra ir tikinčių žmonių, kurie norėtų tokiuose namuose patarnauti nelaimės užkluptiesiems, reikalingos tik lėšos, kad tokie namai būtų įrengti.

Siekiate padėti ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Jūsų bažnyčios patalpose jau veikia ir Vaikų dienos centras?

Taip. Vaikų dienos centras veikia penkias dienas per savaitę jau keletą metų. Didesnė dalis čia ateinančių  vaikų auga socialinės rizikos šeimose. Šiame centre vaikai gali ruošti pamokas, neskai kurie iš jų namuose neturi tokių sąlygų dėl girtaujančių tėvų. Čia vaikai išklausomi, su jais pasikalbama, dažnas iš jų neturi su kuo saugiai pasikalbėti, nes namuose vyrauja patyčių atmosfera. Vaikai nori, kad juos mylinčios auklėtojos priglaustų ir paguostų. Taip pat Vaikų dienos centre vaikus maitiname, vyksta muzikos, dailės ir Biblijos pamokėlės. Vaikai žaidžia įvairiausius stalo bei sporto žaidimus. Prie bažnyčios pastato yra nemažas kiemas, kur esame įrengę tinklinio aikštelę, supynes ir kt. 

Kaip jūs sprendžiate finansinius klausimus? Kas jus remia?

Šie metai pirmieji, kai šiek tiek prisideda ir valstybė, bet iki šiol septynerius metus teko mums patiems, daugiausia mūsų šeimai, tai išlaikyti. Kartais simboliškai prisidėdavo ir vienas kitas rėmėjas. Pagrindines lėšas gaudavome iš nedidelės asmeninės įmonėlės, dirbančios dailės srityje, kuri buvo įkurta beveik kartu su reabilitacijos centru. Visus tuos metus teko patiems ir uždirbti tas nedideles lėšas, ir apmokėti socialinių veiklų išlaidas. Vėliau įdirbome keliasdešimt ha žemės, esančios šalia reabilitacijos centro, bet tai per mažas plotas, kad ūkis būtų pelningas... Bet didžioji dalis pinigų, kuriuos ta įmonėlė ar ūkis uždirbdavo, ir buvo naudojama šiai tarnystei.

Ta įmonėlė – šeimos verslas, tik gautos pajamos būdavo skirtos ne šeimai, o socialinei veiklai vykdyti? 

Trumpai atsakant – taip, pajamas skiriam socialinei veiklai ir bažnyčiai. Ir žodis „verslas“ čia per skambus, greičiau tai yra „smulki veikla“. Geresnei šeimos buičiai visada buvo reikalingi pinigai, bet su žmona manome, kad padėti bėdoje atsidūrusiems – padėti ne fragmentiškai, bet nuolatos – yra prasmingiau. Mus įkvepia gailestingojo samariečio istorija iš Biblijos. Be kitų dalykų, stengiamės žmonėms visų pirma suteikti tris svarbiausius dalykus: pastogę, duonos ir Dievo žodį, t. y. dvasinės duonos. Gavusius pagalbą žmones mokome  bent po truputį padėti kitiems – nelikti tik ėmėjais. Ir šiandien mums reikalinga parama – reabilitacijos centrui reikia gręžinio, o Adaptacijos namams – pakeisti stogą.

Į šią veiklą esate įsitraukę jūs abu su žmona. Kas dar jums padeda?

Labai džiaugiamės, kad turime puikią komandą: atsakingus, pasiruošusius šį nelengvą darbą dirbti tikinčius žmones. Pradėjome tokią tarnystę su keliais bendraminčiais, dabar ta veikla jau išsiplėtė. 

Romai, esate labai užimtas žmogus – rūpinatės ne tik bažnyčia, bet ir karitatyvine veikla. Kaip sudėliojate visus darbus?

Uždavėte patį sudėtingiausią klausimą. Stengiuosi, kiek įmanoma, disciplinuoti save, suskirstyti laiką, nes jo labai trūksta. Kai kuriuos darbus, veiklas stengiuosi patikėti pagalbininkams. Norisi, kad patikimi žmonės tą darbą tęstų toliau. Žinoma, kartais trūksta vidinių jėgų, pasilpstu, bet stengiuosi, kiek galėdamas. Neišvengiamai yra daug techninių darbų, kurie „suvalgo“ laiką. Per mažai laiko lieka bendravimui, tikinčiųjų aplankymui. Turiu vilties, kad išmoksiu darbuotis išmintingiau.

 Romai, ką pasakytumėte viltį praradusiems žmonėms?

Pasakyčiau, kad viltis yra. Ji niekada nesibaigia, jeigu atrandame patį vilties Šaltinį. Dievas yra vilties Dievas. Nuo mažų dienų prisimenu, regis, senelio dažnai kartotus žodžius: nėra padėties be išeities. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kad tai tiesa, jeigu gyvenimo Viešpats yra Jėzus. Tai supratę mes patys galime tapti dievišką viltį kitiems nešančiais žmonėmis.

Gaila, bet dažnokai susiduriu su keistu reiškiniu – labai išdidžiais žmonėmis. Nors situacija nepavydėtina, bet žmogus labai išdidus ir negali paprašyti: „Padėkit! Man reikalinga pagalba.“ Žinoma, yra ir tokių, kurie įpratę prašyti, – reikia ar nereikia. Norisi padėti tiems, kuriems pagalba tikrai reikalinga.

                                           ***

  • Jūrate, jūs daug padedate vyrui Romui. Papasakokokite, ką tenka veikti reabilitacijos centre?
  • Dirbti čia pradėjau nuo pat centro įkūrimo, 2009 metais. Pradžioje savanoriavau, o dabar jau gal trejus metus dirbu etatine tarnautoja. Anksčiau dirbau dėstytoja Šiaulių kolegijoje. Bet pamačiusi, kad čia reikalinga mano pagalba, baigiau visus akademinius darbus ir atėjau padėti centrui. Aš turiu psichologės, socialinės darbuotojos ir medikės išsilavinimą, tad supratau, kad mano žinios ir jėgos gali pasitarnauti reabilitacijos centre.

Šiuo metu administruoju visą centro veiklą, daugiausiai tenka dirbti su dokumentais, įvairiomis ataskaitomis, bet, be abejo, ir konsultuoju. Konsultacinį darbą dalijamės su šaunia psichologe Romena.

  • Turbūt pasitaiko ir sudėtingų situacijų. Ar tenka konsultuoti tokius žmones?
  • Tai kasdienis mūsų darbas. Neretai priklausomiems žmonėms iškyla taip vadinamų „atkryčio problemų“, kai norisi viską palikti ir vėl grįžti prie senų įpročių. Kalbantis su tokiu žmogumi pavyksta parodyti, kad verta stengtis dėl kitokio gyvenimo. Kiekvienam žmogui labai svarbu išsikalbėti, o taip kalbantis iškyla ir, kaip mes sakome, „giluminės problemos“. Dauguma problemų turi gilias šaknis. Kai kas vejasi žmogų nuo vaikystės. Tad kalbantis kartais pamatai, kur žmogus tarsi užstringa, kur ir ką galbūt galima pakeisti, kad praeitis nebedarytų tokios didelės įtakos.

Darbas nėra lengvas, bet kai matai gerus rezultatus, matai atstatytus žmonių gyvenimus, matai prasmę, tai įkvėpia darbuotis.

  • Ar visi vyrai reabilitaciją sėkmingai baigia? Gal pasitaiko, kad žmogus nebeištveria?
  • Būna visko: būna ir nesėkmės atvejų... Yra buvę, kad žmogus padaro greitą sprendimą, bet išėjęs iš centro po kiek laiko vėl prašosi priimamas atgal. Dažnai vyrai, kurie nebaigia reabilitacijos, vėl pradeda vartoti svaigalus, jų gyvenimas ritasi žemyn, jie toliau degraduoja...
  • Ar jūsų centre žmonės gydosi tik iš jūsų miesto, iš jūsų apskrities, ar iš visos Lietuvos?
  • Atvažiuoja iš visos Lietuvos. Sakyčiau, kad geriau, jei atvažiuoja iš toliau. Nes kuo arčiau namų, tuo dažniau kyla nostalgija namams, noras išeiti nebaigus programos, pasitaikė ne vienas, kuris sau įteigė, kad jau kelis mėnesius blaivus, viskas gerai, galbūt artmieji labai laukia. Arti gyvenantiems reabilitacijos laiką išbūti sunkiau. Todėl pas mus yra vyrų iš Alytaus, Marijampolės, Vilniaus.  
  • Kaip žmonės sužino, kad pas jus galima reabilituotis?
  • Įvairiais būdais. Dažnai sėkmingai baigusieji reabilitaciją sutinka savo buvusius draugus, kurie dar skendi priklausomybės liūne, ir tampa gyva reklama: tiesiog papasakoja, kad buvo šiame reabilitacijos centre, papasakoja apie sąlygas ir tai, kaip jiems čia sekėsi, tada atvažiuoja gydytis ir jų draugai.

Turime savo internetinį puslapį (www. Eternavita.lt), taip pat pristatome savo veiklą mieste, ir, sakyčiau, labai šiltai bendradarbiaujame su rajono savivaldybe, Šiaulių nakvynės namais, su rajono policija, kurie turi tiesioginį sąlytį su rizikos grupės žmonėmis. Stengiamės užmegzti ir puoselėti ryšius su visomis institucijomis, kurios dirba su priklausomais žmonėmis. Neseniai buvome ligoninėje, toksikologijos skyriuje, – ten žmonės praeina detoksikaciją (organizmo išvalymą nuo jį apnuodijusių medžiagų). Tokiose vietose sutinkame žmonių, kurie norėtų išlipti iš priklausomybių, bet net neturėjo, kur eiti, nežinojo, kur kreiptis. Tad mes paliekame informacinių lankstinukų, kad žmonės pasiskaitytų ir žinotų, jog yra tokia galimybė.

  • Ką pasakytumėte žmogui, kuris norėtų gauti tokią pagalbą?
  • Jei tu negali įveikti šios ligos, nes priklausomybė yra pripažįstama kaip liga, kviečiame atvažiuoti apsižiūrėti. Pradžioje yra dviejų savaičių susipažinimo laikotarpis, per kurį žmogus gali apsispręsti, ar jis ryšis didiesiems savo gyvenimo pokyčiams. Po teigiamo sprendimo prasideda 12 mėnesių trunkantis vidinis darbas su specialistais, kad ši liga būtų suvaldyta, o tai tikrai įmanoma. Daugybė po reabilitacijos programos blaiviai gyvenančių žmonių yra to liudininkai. Jeigu pažįstate žmonių, kuriems reikalinga tokia pagalba, kreipkitės. Padarysime viską, ką galime, kad žmogaus gyvenimas pasikeistų. Mūsų adresas: Kušleikių kaimas 8, Kuršėnų kaimiškoji seniūnija, Šiaulių rajono savivaldybė. Tel. 861605905

Ačiū už pokalbį

Kalbino Sonata Aleksandravičienė

 

 

 

 

Bendrinti: