Jo Žodžio sėkla

...Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. (Mt 17, 20)


Kaip įvertinti savo tikėjimo dydį? Ar jis pakankamas, kad atsvertų problemą? Kaip išmatuoti jį savo širdyje?

Mums lengviau suvokti tam tikras tiesas, kai jos apibūdinamos vaizdžiai, ir Jėzus mums čia padeda. Tačiau, rodos, tikėjimo didumo palyginimas su garstyčios grūdeliu tik dar labiau mus sutrikdo. Jeigu visas mano tikėjimas telpa į mažiausią grūdelį, tada tai tik dar labiau atrodo nelogiška ir nesuvokiama - kaip, tikėjimas, būdamas toks mažas manyje, tampa paveikiu bet kokioje situacijoje?

Tik Jo Karalystėje viskas vyksta kitaip, nei šioje žemėje - štai kodėl mums taip svarbu atnaujinti mąstymą, jei norime gyventi pagal Jo Karalystės principus. Nors šiame palyginime dažnai pabrėžiame garstyčios grūdo smulkumą, bet, manau, Jėzus kviečia mus suvokti pačios sėklos prasmę. Galbūt Jam svarbiau parodyti, jog mūsų tikėjimas panašus į grūdą - naujos pradžios užuomazgą, ir nesvarbu kieno jis, ir kokio dydžio: garstyčios, arbūzo, palmės?

Šventajame Rašte sėkla yra Dievo žodžio įvaizdis. Raštas sako, jog tikėjimas ateina iš Jo žodžio klausymo (esamu metu). Kristus - yra Gyvasis Žodis, kuris kalba mums šiandien. Jis tebegyvena tarp mūsų savo Dvasia, Jis toks pat vakar, šiandien ir per amžius, ir turi tą pačią jėgą. Kartais mums atrodo, kad jei Jėzus ateitų į mūsų kambarį ir kažką pasakytų, tada būtų lengviau patikėti, bet iš tikrųjų mes vis dar norime gyventi regėjimu. Dievas neprarado balso, parašęs knygą. Jis yra girdimas Dievas - Jis suinteresuotas, kad girdėtume Jo žodį, o ne tik mokėtume jį perskaityti ir pacituoti. Ne vien tik perskaitytas žodis yra sėkla, kuri išsilaiko mūsų širdyse ir perkelia kalnus, bet išgirstas, paliudytas Dvasia ir apreikštas mums - Žodis, kuris prasiskverbia iki mūsų sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų (pgl Hebr 4, 23). Iš tokios sėklos išauga mūsų tikėjimas, kilnojantis kalnus.

Dažnai Dievas duoda ne atsakymą, bet pažadą ir tas pažadas yra tarsi sėklos Jo žodžio pavidale, todėl jis mums atrodo toks mažas. Bet atminkime, - bet Jėzus sako, jog nesvarbu kokio dydžio sėkla, Dievas ją patiki mums ir jei pasėsime ją savo širdies dirvoje, ji duos vaisių. Pasitikėjimas Dievu nėra abstraktus dalykas, jis išauga iš sėklos - apreikšto Žodžio, nes laistydami tuščią žemę savo maldomis, nieko neužauginsime. Net jei ašaromis nesėji, o tik laistai tuščią žemę, nieko nenupjausi. Manau, Dievui labiau svarbi pati sėja - mūsų santykis su Jo žodžiu, nei suteikti mums atsakymą, kuris nereikalautų jokių pastangų ir bendradarbiavimo su Juo.

Kai Žodžio sėkla yra manyje, tada pats Žodis manyje įsako kalnams pasitraukti, o ne aš jiems įsakinėju. Kalnas negirdi manęs, jis girdi Dievo žodį, kuris yra manyje ir todėl paklūsta. Žodis atveria man, kaip mąstyti, matyti, suprasti ir veikti vienoje ar kitoje vietoje, ir aš tampu Dievo bendradarbe, o ne tik pasyvia stebėtoja. Dievas man nedavė pergalingo gyvenimo, bet gyvenimą, kurį galiu nugyventi bendradarbiaudama su Juo. Žodis įgalina mane nukreipti žvilgsnį nuo savęs, įžengti į Dievo pilnatvės vietą ir iš šios vietos matyti situaciją. Tada nebesinori reikalauti, kad Dievas „kažką“ darytų, nes dažnai mes tik tiek mokam paprašyti Jo: „Dieve, padaryk... kažką...“. Mes tampam patys gabūs suvokti kas yra teisinga. Tuo tarpu neturėdami Žodžio sėklos imame ieškoti atsakymo savo besiblaškančioje sieloje, dažną kartą apimtoje baimės ir bejėgiškumo.

Dievas nori, kad Jo Žodžio sėkla augų manyje, nes nori man atsiverti ir atverti savo kelius. Jis nori, kad pamatyčiau, jog Jo sėkla yra daug didesnė už mano kalną. Kai žvelgiu į sėklą - Gyvąjį žodį, tada kalnas savaime pasitraukia, nes išmokstu girdėti Dievą geriau, nei problemą.

...........

Tikiu, jog Dievas nori stiprinti mūsų bendravimą su Juo ir taip tapti didesniu už visus mūsų kalnus. Jis nori suteikti mums naują mastymą, naują perspektyvą, naują kalbą, nes kai turi Jo žodžio sėklą, maldos kalba keičiasi, o lūpos ima kalbėti neįmanomus logiškai mąstančiam protui dalykus. Nesvarbu sėklos dydis, nesvarbu kaip tu jauti - ar tau tikėjimas atrodo didelis, ar mažas. Savo tikėjimo nematuojame jausmais - mes jį tiesiog turime, kai Dievo žodžio sėkla mumyse pasilieka. Todėl, kai lauki atsakymo, prašyk Jo žodžio sėklos, nes ji ir yra atsakymas - „Žodis yra labai arti tavęs -  tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum!“ (Įst. 30, 14)