Išbandymai padalina žmones į dvi kategorijas: vieni juos ištveria ir nugali, kiti palūžta ir pralaimi. Kartais girdime sakant: „Mano kantrybė tuoj trūks." Arba: „Baigėsi mano kantrybė." Kaip galėtume apibūdinti kantrybę ir ištvermę? Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokias šių žodžių reikšmes: „kantrybė" - galėjimas, įstengimas kentėti, kantrumas; „kantrus" - galintis, mokantis kęsti. „Ištvermė" - sugebėjimas ištverti, galėjimas pakelti sunkumus. Šios savybės reikalingos, kai mūsų gyvenimus užklumpa išmėginimai. Jei viskas gerai, nėra jokių problemų, apie kantrybę mes net nepamąstome, tačiau tik atėjus sunkumams pasirodo, kiek mes jos turime. Žmogiška kantrybė yra ribota, todėl kiekvienas patiriame jos stoką. Tačiau jei savo gyvenime turime tikslą ir jo siekiame, - išverti sunkumus kur kas lengviau.
Biblija mums kalba apie amžinojo gyvenimo viltį Jėzuje Kristuje. Nė viena man žinoma religija nežada žmogui tiek daug, kiek krikščionybė. Jėzus pažadėjo žmonėms, jog jie bus amžinai Dievo artume, jei žemėje gyvens vykdydami Dievo valią (Mt 5, 21). Gali pasirodyti, kad tai labai paprasta sąlyga, tačiau ilgą laiką sekant Jėzumi taip neatrodo. Norint nugyventi gyvenimą pagal Dievo valią, būtini minėti bruožai - kantrybė ir ištvermė. Prisiminkime apaštalą Paulių, kurio gyvenimas tapo pavyzdžiu kiekvienam krikščioniui.
Kantrybė
Jaunas fariziejus Saulius keliavo į Damaską suimti krikščionių, tačiau kelyje jis sutiko Gelbėtoją Jėzų. Dievo šlovė taip apšvietė jį, kad jis tapo aklas. Viešpats siuntė pas jį savo tarną Ananiją, po kurio rankų uždėjimo Saulius praregėjo. Ananijas bijojo Sauliaus ir nenorėjo eiti pas jį, tačiau Viešpats jam pasakė:
Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo (Apd 9, 15-16).
Viešpaties žodis išsipildė Pauliaus gyvenime ir viename iš paskutiniųjų savo laiškų jis rašo:
Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui (1 Tim 1, 15-16).
Apaštalo Pauliaus gyvenimas nebuvo lengvas. Nuo pat pirmų atsivertimo dienų jis sutiko didelį pasipriešinimą. Su juo nenorėjo bendrauti tikėjimo broliai jo bijodami, visą gyvenimą jį persekiojo religingi žydai ir pagonys. Paulius daug kartų kalėjo, buvo plakamas ir persekiojimai jį silpnino, todėl dažnai jis mini silpnumus. Tačiau jo požiūris į visa tai gali pasirodyti labai neįprastas:
<...> mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas (2 Kor 12, 9-10).
Kaip silpnas gali būti galingas? Paulius pažinojo jėgos, stiprybės, kantrybės šaltinį - Jėzų Kristų. Galbūt todėl nebijojo žmogiško silpnumo ir situacijų, kurios silpnino jį kaip asmenį. Apaštalas suprato, kad, kai jis yra silpnas, - Kristus stiprus jame. Kuomet jis yra „niekas", tuomet Jėzus yra „viskas". Taigi Paulius kentėjo ne žmogiška kantrybe, o, kaip jau skaitėme, - Jėzaus Kristaus.
Iš tiesų jūsų akyse pasitvirtino apaštalo ženklai: visokeriopa kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai (2 Kor 12, 12), - rašė Paulius korintiečiams. Atkreipkime dėmesį, kad „visokeriopa kantrybė" paminėta pirmiausia. Apaštalas šią savybę ypatingai vertina, nes supranta, kad antgamtinius ženklus ir stebuklus Viešpats daro per išbandytus žmones. Paulius stiprindamas Timotiejų tarnavime taip pat pamini kantrybę:
Bet tu stropiai pasekei mano mokymu, gyvenimo būdu, tikslu, tikėjimu, ištverme, meile, kantrybe, persekiojimais, sunkumais, kurie mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats (2 Tim 3, 10-11).
Paulius savo gyvenimo pavyzdžiu moko, kad visi, kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami, todėl kiekvienas krikščionis turi apsiginkluoti kantrybe.
Apaštalas Paulius turėjo tikslą ir siekė jo visą gyvenimą:
Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje (Fil 3, 13-14).
Paulius nebrangino šio žemiško gyvenimo, nes tikėjo amžinuoju. Toks mąstymas ir pasišventimas suteikdavo jam jėgų ištverti viską. Kas nors gal pasakys: „Aš nesu apaštalas, pastorius ar pamokslininkas, todėl tikiuosi, kad minėti sunkumai aplenks mane. Jėzus atpirko mane iš įstatymo prakeikimo, man priklauso klestėjimas, išgydymai ir visi kiti palaiminimai." Taip, tačiau kelias į Dievo pažadus gana ilgas ir nelengvas. Prisiminkime žydų kelionę iš Egipto į pažadėtąją žemę, - dauguma jų nepasižymėjo didele kantrybe. Kartais mes, krikščionys, savo elgsena būname labai panašūs į juos. Jei norime vykdyti Dievo valią savo gyvenime, apsišarvuokime kantrybe ir nesitikėkime lengvų pergalių.
Kantrybę akcentuoja ir apaštalas Jonas: Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmos, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo (Apr 1, 9). Apie Jono gyvenimą nedaug težinome, tačiau ši Biblijos eilutė kai ką pasako. Jonas vadina save Jėzaus kantrybės bendrininku. Manau, kad apaštalui teko iškęsti daug sunkumų dėl Dievo žodžio, tačiau dieviškas atlygis Jonui buvo milžiniškas. Dievas palaikė jį vertu ir apreiškė paskutiniųjų dienų pranašišką regėjimą - vieną didžiausių apreiškimų, duotų žmogui.
Laukimas
Kai kas nusivilia Dievu ar savo tikėjimu ir dėl tokios priežasties: pritrūksta kantrybės laukti atsakymų į maldas ar Dievo pažadų išsipildymo. Tiesa, Dievas dažnai uždelsia, bet visada įvykdo tai, ką pažada. Viešpats atsako ir išpildo pažadus Jo numatytu laiku, nes tik Jis žino, kada, kaip ir ką reikia daryti. Mums lieka pasitikėti Jo gailestingumu, malone ir kantriai laukti Dievo nustatyto laiko. Prisiminkime palyginimą apie sėjėją, aprašytą Luko evangelijos 8 skyriuje. Skaitydami ar nagrinėdami šį palyginimą dažniausiai atkreipiame dėmesį į širdies kokybę, tačiau yra viena sąlyga, be kurios Dievo žodis gali likti bevaisis net geroje širdyje. Ši sąlyga yra kantrumas. Nukritusi į gerą žemę sėkla - tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu (Lk 8, 15). Dievo žodžio vaisius bręsta mūsų širdyse mūsų kantrumu.
Norėčiau pacituoti keletą Bobo Sordžo minčių iš knygos „Skausmas, sugniuždymas ir išaukštinimas":
„Kuo labiau įsižiūriu, tuo geriau suprantu, jog visi žymiausieji Biblijos šventieji išgyveno tą patį: jie patyrė uždelstus Dievo ir Jo žodžio išsipildymo laukimo laikotarpius. Laukimas yra labai svarbus vedant Dievo šventuosius į didžiausius dvasinio išaukštinimo kalnus. Jei norime kada nors įeiti į Dievo laiko juostą, laukimas neišvengiamas. Jo laikai ir keliai skiriasi nuo mūsų (Iz 55, 8-9), ir mes tol nesuprasime Jo kelių, kol nebūsime priverstinai išmokyti laukti. Mes niekaip nesuprasime Dievo laikų, kol nepažinsime Jo kelių, - toks dvasinės perspektyvos praplėtimas įmanomas tik ilgai laukiant Dievo. Ištvermės bei kantrybės galime išmokti tik vienu būdu - laukdami. Pirmoji užrašyta Senojo Testamento knyga (Jobo knyga) - tai traktatas apie Dievo laukimą. Gana įdomu, kad pirmoji užrašyta Naujojo Testamento knyga irgi prasideda ta pačia tema. Nors nėra tiksliai žinoma, kuri Naujojo Testamento knyga buvo užrašyta pirmoji, vis dėlto daugelis tyrinėtojų sutinka, kad greičiausiai tai buvo Jokūbo laiškas. <...> Naujasis Testamentas prasideda ta pačia tema, kaip ir Senasis - kaip kantriai ištverti, patekus į įvairiausius išbandymus."
Ištvermė
Nubrėžti ribą tarp kantrybės ir ištvermės nėra lengva, nes abi šios savybės panašios ir papildo viena kitą. Manau, ištvermė reikalinga tada, jeigu kentėti ar laukti tenka ilgai. Jei sportininkui reikia nubėgti kelias dešimtis kilometrų, vien kantrybės neužteks, reikalinga ištvermė. Taip ir mūsų dvasiniame gyvenime: jei norime pasiekti tikslą aukštybėse, turime išsiugdyti ištvermę. Tačiau dieviškas ištvermės ugdymo būdas - ne pats maloniausias:
Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus. Žinokite, kad jūsų tikėjimo išbandymas ugdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta iki galo, kad būtumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte (Jok 1, 2-4). Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė - patirtį, patirtis - viltį (Rom 5, 3-4).
Sielvartu ar tikėjimo išbandymu džiaugtis nesinori. Tačiau tiek Paulius, tiek Jokūbas rašo, kad tik sunkios gyvenimo situacijos gali išugdyti ištvermę. Šie Dievo vyrai buvo patyrę ir žinojo, jog sunkumuose Viešpats brandina labai svarbias dvasines savybes. Mes šiandien dar nesame tiek išgyvenę ir patyrę, todėl paraginimas džiaugtis išbandymais mums skamba keistokai.
Biblija sako, kad paskutinėmis dienomis ateis sunkūs laikai:
Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo. Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs. Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas (Mt 24, 9-13).
Pasiryžkime ištverti visus sunkumus ir išbandymus mūsų gyvenime. Nemanykime, kad sunkiu metu Dievas mus paliko: Mylimieji, nesistebėkite, kad jus degina ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas keista, nes taip darosi jums išbandyti (1 Pt 4, 12). Dievas nori mus užgrūdinti ir ištobulinti, todėl veda ne pačiu lengviausiu keliu.
Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai žemdirbys ilgai ir kantriai laukia brangaus žemės vaisiaus, kol šis gauna ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie durų. Imkite, broliai, kentėjimo ir ištvermės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. Štai mes laikome palaimintais ištvėrusius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo (Jok 5, 7-11).
Tegul šis apaštalo Jokūbo paraginimas mus sustiprina ir padrąsina - ugdykimės kantrybę ir ištvermę mūsų žemiškoje kelionėje į dangiškus namus.
Šis straipsnis laikraštyje „Ganytojas“ buvo spausdintas 2003 m. liepos 5 d. Nr. 13 (158)
_64x64_9de.jpg)
