Mana iš dangaus

Dieve, kas čia?

Kristaus Bažnyčia - tai didelė Dievo malonės dovana. Ir privilegija yra sotintis Jo namų gėrybėmis, dalintis tuo, ką jau turime. Bažnyčioje gali augti pažinimu ir stiprėti dvasia. Tapti tikru krikščionimi, nešti vaisių.Norint nešti vaisių būtina būti vynuogyne, leisti Dvasiai tekėti - atverti širdį atgailai, paklusti, pasitikėti Šventąja Dvasia. Svarbu suvokti: jei ką nors ir turiu, viskas iš mano Viešpaties, mano Dievo ir Dievo Bažnyčios, ir atrasti savo vietą Kristaus kūne, būti ten, kur numatė ir paskyrė Dievas.

Mano „Nazaretas“

Dievas veda mus skirtingais keliais, ir tik Jam vienam svarbu paklusti. Šiuo metu gyvenu mieste, kuriame, žmonių akimis, nėra nieko... Apsispręsti palikti Kauną ir grįžti į Šakius, į savo tėviškę, buvo sunku. Juokauju, kad tai mano „Nazaretas“. Yra mano „Betliejus“, mano „Egiptas“, mano „Kafarnaumas“, o kur bus mano „Jeruzalė“, kur galėsiu pašlovinti Viešpatį?

Taigi grįžau į savo gimtąjį miestą. Kur dauguma žmonių, tave žino. Žino tavo praeitį, jaunystę, tavo namus. Artimiausios draugės mato pasikeitimus, bet sunku išaiškinti, kad tai - Dievo darbas. Džiaugiuosi, kad galiu belstis Dievo žodžiu į miestelėnų širdis ir matyti, kas jose vyksta. Nes lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

Atvykusi klausiau Dievo: „Kas čia?“ Ir man iškilo šie Dievo žodžiai: Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės. Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: ,,Kas čia?“ Nė vienas nežinojo,  kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: „Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui“ (Iš 16, 14-15). Dievo maistą izraelitai praminė mana (Iš 16, 31). Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu <...> maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera (Įst  8, 3. 16).

Visa, ką Dievas darė, vesdamas izraelitus, buvo tam, kad pakeistų jų širdis. Nes Dievas mylėjo savo tautą. Taip Dievas elgiasi ir su mumis: veda mus savo keliais, kad galiausiai darytų mums gera bei mus pakeistų.

Skaitydama tas eilutes, aš vis prašydavau: „Dieve, maitink mane mana iš dangaus.“ Ir Dievas atsakė -  šiandien mes maitinami puikiais pamokslais, galime studijuoti Bibliją, skaityti krikščionišką spaudą ir knygas, drąsiai ateiti prie Jo malonės sosto, atiduoti šlovę ir garbę Jam. Visa tai - mana iš dangaus. (Įdomu, kad „Kas čia?“ - hebrajų kalba „Man chu“ - taip pat reiškia mana.)

Dievas nori pasiekti pačius tolimiausius žmones. Tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, patirti visokių išgyvenimų. Prisimenu Jėzaus žodžius: Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose (Mt 13, 57). Tai patyriau ir aš. Žmonės nesupranta, kad nori padėti, patarnauti be jokio atlygio. Tačiau norisi parodyti Dievo meilę ir Jo begalinę malonę visiems žmonėms, atskleisti, kad Jis neatsižvelgia į asmenis, nori būti jų Tėvu. Jėzus atėjęs tarnavo ir dabar nori tarnauti mums - mokyti, keisti. O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja (Lk 22, 27).

Savo tarnavimu Jėzus rodė meilę, klausdamas: „Ar tiki?“ Jei šiandien paklaustume žmonių: „Ar tiki?“, dauguma turbūt atsakytų „Taip“, bet kaip dažnai veiksmai ir gyvenimas liudija netikėjimą…

Nuodėmingumas

Netikėjimas - didžiausia nuodėmė. Pripažinti savo nuodėmingumą - pirmas žingsnis į išganymą. Kai tik vargšas, nelaimingas muitininkas, užėmė savo vietą tarp nusidėjėlių, buvo išteisintas (Lk 18, 13). Kai susitinkame su gyvu Kristumi, kurio akys „kaip ugnies liepsna“, kuris skirtas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju, be kaltės ir dėmės, - pamatome, kaip toli esame nuo to šventumo, be kurio niekas nematys Viešpaties. Taigi, priimdami Jo atleidimo malonę ateiname iki tos vietos, kur pašėlęs bėgimas į nuodėmę sustoja. Tačiau vis dar matant nuodėmingo gyvenimo būdą bei jo vaisius, suluošintas dvasias, sielas ir kūnus, tūnančius visiškoje tamsoje, be vilties šiame pasaulyje, - ką jiems pasakyti? Kaip atnešti jiems manos iš dangaus?               

Meilė

Matant visa tai, kyla klausimas: „Kas čia? Ką Dievas nori pasakyti, tai rodydamas, vesdamas prie tų žmonių?“ Pamačiau didelę Dievo meilę paprastiems, silpniems žmonėms.

Kai Jozuė nugalėjo Amaleką, Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino Viešpats yra mano vėliava (Iš 17, 15). Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs - meilė (Gg 2, 4). Kristus parodė žmonėms Dievo meilę savo gyvenimu, mylėdamas juos tokius, kokie yra. Kai patiri Dievo gerumą ir meilę, gali mylėti kitus - nešioti juos savo širdyje, išlieti širdį maldose su gailesčiu bei viltimi. Kokia malonė jausti Jo meilę ir gerumą kasdien, kai nuolat reikalinga Jo pagalba bei išmintis.

Jėzus atėjo dėl tavęs, kad tu patirtum Jo meilę dar čia, šitoje žemėje. Neišeik iš šio gyvenimo, nepatyręs Dievo prisilietimo. Tik tai įprasmins visą tavo gyvenimą.               

Viltis

Kadangi Dievas yra maloningas ir kantrus, turime viltį, kad Dievo valia bus įvykdyta ir mūsų gyvenime. Jei Jo vėliava virš manęs - meilė, jei tai nešiu kitiems, tai ir juos Dievas atves į savo puotos namus. Alkstančius pasotins, trokštančius pagirdys. O, kaip norisi tai matyti!  Eliziejus matė.  Elijas jam sakė: Prašai sunkaus dalyko. Jei matysi, kaip mane paima, bus tai tau, bet jei nematysi - nebus (2 Kar 2, 10). Svarbu matyti Viešpaties mirtį, prisikėlimą, išaukštinimą, matyti Jį, turintį visą valdžią danguje ir žemėje, mylintį ir užtariantį, norintį, kad nė vienas nepražūtų. Jam visa šlovė ir garbė dabar ir per amžius. Amen.            
     
Dievo veikimas

Gera matyti Viešpaties ranką, Jo meilę vargšams ir džiaugtis Jo darbais. Gera matyti atgailaujančias širdis, atgailos ašaras besimeldžiančiojo akyse, nušvitusį mirties patale gulinčiojo veidą ir Viešpaties malonę, paimant į amžinybę, - Dieve, Tu ateini pačiu laiku! Pradedu geriau suvokti Dievo meilę mums, nusidėjėliams…

Nėra nė vieno beviltiško žmogaus, todėl budėkime ir melskimės, kol dar yra šiandien. Matykime Šventajame Rašte Dievo paskirtį mums: Izraelitai statys savo palapines kiekvienas savo stovykloje bei jiems paskirtoje vietoje, o levitai statys savo palapines aplink Susitikimo palapinę, kad Izraelio vaikai neiššauktų mano rūstybės. Levitai eis sargybą prie Susitikimo palapinės (Sk 1, 52-53).

Jei mes meldžiamės - einame sargybą. Kartais meldžiuosiu sėdėdama prie lango, ir štai ką pamačiau: besiblaškantį prie namų jaunuolį. Pradėjau už jį melstis. Vieną rytą, užėjęs už namo kampo, prieš mano langą, išsitraukė peilį ir bandė nusižudyti. Vėl meldžiausi. Apsidairęs, jaunuolis įkišo peilį į sniegą ir nubėgo. Dievas sulaiko blogį, kai meldžiamės. Tai nuostabu! Matykime tai ir dar uoliau melskimės, kad griautume velnio darbus, nes, mums nėra nežinomi jo kėslai (2 Kor 2, 11).

Velnias nori atimti Dievui skirtą laiką, pavogti Dievo žodį, įsukti mus į pasaulio karuselę. Tenka rinktis: ar sotintis mana iš dangaus, ar pasiduoti pagundymui? Čia reikalinga Dievo išmintis. Būkime jautrūs Dievo Dvasiai. Te niekas nepavagia Dievui skirto laiko.

Pabaigai

Taip, mano tėviškėje, žmonių akimis žiūrint, nėra nieko. Bet ten yra Dievas - aš tai žinau, - Jis mūsų neapleido. Manau, Dievas turi šiam miestui ateitį su viltimi. Dievas sako: Pereikite Jeruzalės gatves, žiūrėkite ir stebėkite, ieškokite aikštėse; jei rasite nors vieną, kuris elgiasi teisingai ir siekia tiesos, tada Aš jai atleisiu (Jer 5, 1) (tuo metu nebuvo nė vieno teisaus, ir Jeruzalė virto griuvėsiais, tauta buvo ištremta, išsklaidyta). Tai - Dievo žodis. Ar jis pasikeitė? Ne. Ar tai tinka mano miestui? Aš tikiu, kad kai šauksimės Jėzaus vardo, kai pavargsime tarnauti nuodėmei ir maitintis jos vaisiais, Jis atleis visas mūsų nuodėmes.

Telaimina mano Viešpats ir mano Dievas visus, kuriuos palies šie Dievo žodžiai. Kai Dievas siunčia ką nors atlikti, dažnai kyla klausimas „Kas čia?“ Tai mana iš dangaus - maitinkis ir sotinkis ja.

Pirmoji nuotrauka G. Tumulio
Nuotraukoje tekste seserys Danutė ir Nijolė Burkštaitytės